Vestuvių fotografė V. Deveikytė – apie nuotakai paskolintą suknelę ir miegą mašinoje

Fotografė Vilma Deveikytė iš pirmo žvilgsnio atrodo kukli ir niekuo neišsiskiria iš kitų, tačiau vos ji prisiliečia prie fotoaparato tampa aišku – tai gabi ir šiai dienai sėkmingai tarptautinę šlovę prisijaukinusi mūsų šalies fotomenininkė.

Kukli, nuoširdi ir visa širdimi mylinti fotografiją mergina žavi sielos įstabumu.

– Vilma, kaip susidomėjote fotografija?

– Esu kilusi iš Utenos miesto, ten ir užgimė mano nenuginčijama meilė fotografijai.

Pats potraukis atsirado iš aplinkos, tiesiog savaime. Mano tėvai labai mėgsta viską fiksuoti fotografijose. Namuose turime 29 fotoalbumus, kuriuose nesuskaičiuojama galybė nuotraukų. Jas visas padarė mano tėvai, o užfiksuotuose kadruose yra daugybė mūsų šeimos akimirkų: žavinga kasdienybė, buitis, išvykos ir t.t.

Atrodo, be tokių fotografijų net neprisimintum ir nežinotum, kad tiek daug visko įvyko. Todėl nuo pačių mažiausių dienų buvo įprasta, jog aplink mane viskas fiksuojama, viskas įdomu, traukia akį.

Tiesa, mūsų namuose būdavo daug senųjų analoginių kamerų, nes jaunystėje fotografavo ir mano senelis, ne tik tėvai. Aš fotografuoti pradėjau su analoginiu senoviniu fotoaparatu, taip pat viską kasdienybėje fiksavau su savo pirmuoju telefonu, kuriame ką nors nufotografavus, švelniai tariant, buvo sunku kažką įžiūrėti.

Nuo tada atsirado didelis potraukis turėti skaitmeninį fotoaparatą, nusipirkau jį ir išfotografavau turbūt visas mokyklos merginas, kartu kurdavome smagias fotosesijas. Po to viskas tapo vis rimčiau – tėvai pamatė, jog fotografija nėra vienkartinis užsiėmimas ir labai mane palaikė. Pradėjau taupyti savo svajonei, mane tiesiog vedė noras ir užsidegimas.

Atsimenu net gautus dešimt litų iš senelių pramogoms, atiduodavau tėvams saugoti, kad neišleisčiau – viskas tik fotoaparatui. Taip aš nusipirkau pirmąją veidrodinę kamerą ir pradėjau rimtai dirbti.

– Na, ir kur ta aistra jus nuvedė?

– Baigusi mokyklą pasirinkau studijuoti ne ką kitą, o fotografiją. Visa panirau tik į vieną pasirinkimą, nes daugiau niekur nenorėjau ir neįsivaizdavau savęs niekur kitur. Nenorėjau netyčia kažkur pakliūti, todėl pateikiau vienintelį prašymą į Vilniaus dizaino kolegiją, mokamą ir nemokamą vietas ir laikiau du egzaminus. Čia ir įstojau, į taikomąją fotografiją. Man tikrai nusišypsojo laimė ir aš tris metus mokiausi iš geriausių specialistų, įgavau tiek daug patirties.

Studijos man davė labai daug, nors mokykloje, kai rinkausi studijuoti fotografiją, iš manęs juokėsi, kad renkuosi menus, aplinkiniai sakydavo, už ką aš duoną valgysiu. Tačiau esu tikrai labai laiminga, jog mano tėvai visuomet mane palaikė, leido rinktis ir eiti savo keliu.

– Šiandien esate žinoma kaip vestuvių fotografė. Kodėl rinkotės šią sritį, o ne, pavyzdžiui, gamtos fotografavimą?

– Studijų laikotarpiu aš labai ilgai ieškojau savęs, ekspermentavau, bet galiausiai supratau, ką man labiausiai patinka fotografuoti ir kur aš linkstu. Nors pradžioje domino daug fotografijos žanrų, tačiau trečiame kurse aš tvirtai sau pasakiau, jog fotografuosiu tik vestuves.

Tai ir darau, fotografuoju vestuves su dideliu užsidegimu ir noru, su meile ir atsidavimu, nesvarbu, koks sunkus darbas tai yra ir kaip jautiesi po 16 valandų tikslaus ir beprotiškai atsakingo darbo, ši meilė niekada nedingsta.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate fotografuodama vestuves?

– Fotografuoti vestuves yra tikrai sudėtinga. Pirmiausia, tai yra didelis psichologinis darbas. Daug žmonių nepasitiki savimi, tad turi suteikti jiems jaukumą. Turi parodyti, kokie jie yra, kad fotografijoje atsiskleistų ne tik išorinis jų grožis, bet ir vidinis. 

Su jaunaisiais prieš vestuves aš susitinku ne vieną kartą, mes kartu svajojame, aptariame visas detales, stilių. Aš gilinuosi į juos, kokie jie yra žmonės: ar švelnūs, mėgstantys ramybę, labiau konservatyvūs intravertai, ar atvirkščiai – pašėlę, mėgstantys nuotykius. Pagal tai aš galiu pasiūlyti vestuvių fotosesijai lokacijas ir tai, kas tuos žmones atspindėtų.

Atėjus vestuvių dienai, aš nebebūnu svetima prašalaitė, mes būname draugais. Visuomet sakau, kad svarbiausia yra ryšys, jaukumas ir gerai praleistas laikas. Tą dieną, jaunieji turi mėgautis ir dėl nieko nesijaudinti, o fotografas tokią dieną yra antras artimiausias žmogus po būsimos žmonos ar būsimo vyro. 

Aš prieš vestuves turbūt jaudinuosi tiek pat, kiek jaunieji. Man tai yra didžiulė atsakomybė – viską sužiūrėti, nepraleisti jokio momento. Čia svarbi kiekviena minutė, tad reikia puikiai valdyti techniką, sužiūrėti apšvietimą, lokacijas, nuolatos bendrauti, paaiškinti, kaip pozuoti, įamžinti subtiliausias žmonių reakcijas ir akimirkas, o dar jeigu nuostabus oras, kaitra, tuomet tampa labai sudėtinga.

Vasarą net esu miegojusi mašinoje, degalinėje, nes nebegalėjau po vestuvių nuovargio parvairuoti iki namų, tiesiog, kai teko keltis penktą ryto, važiuoti į vestuves per visą Lietuvą, fotografuoti iki antros valandos nakties, bendrauti, daug fiziškai dirbti, tada vairuoti jau tiesiog nebegali. Nebebuvo kitos išeities, tad nutariau miegoti degalinėje.

Tačiau net ir po tokių pervargimų, kai tu atiduodi visą save ir savo širdį žmonėms per jų svarbiausią dieną gyvenime, aš grįžusi namo prieš eidama miegoti visuomet pažiūriu kameroje nors porą fotografijų,tam jėgų dar surandu, tuomet nusišypsau, pasakau sau, jog padariau viską, ką galėjau, ir užmiegu rami.

– Su kokiomis dar kurioziškomis situacijomis esate susidūrusi?

– Tokių situacijų buvę daug. Pavyzdžiui, šią vasarą nuotaka šoko savo vestuvinį šokį su mano suknele, nes jos pasirinkta suknelė varžė judesius. Kadangi jos mylimasis nebuvo matęs suknelės, tai šokio su vestuvių drabužiais jie iš anksto nerepetavo.

Dienos metu, man paprašius pašokti, nes noriu užfiksuoti daugiau tikrų akimirkų, kai jaunieji yra susikoncentravę vienas į kitą ir nieko aplink nemato, paaiškėjo, jog su nuotakos tobulo grožio suknele laisvai pajudėti nėra įmanoma. Iki vakaro dalies buvo likusi vos valanda, tai ką daryti?

Tuomet man galvoje atsirado mano universiteto išleistuvių suknelės vaizdas, nes ji šiek tiek primena vestuvinę suknelę. Nieko nelaukę, važiavome pas mane namo pasiimti suknelės (juokiasi).

– Jūs išsiskiriate iš kitų Lietuvos fotomenininkų, nes turite tarptautinės patirties. Kokie jūsų pasiekimai užsienyje?

– Jau trečius metus fotografuoju vestuves Italijoje, taip pat esu fotografavusi piršlybas Tenerifėje. Tai yra tokios unikalios ir nenupasakojamos patirtys. Kiekvieną kartą vis kitas regionas, skirtingas klimatas, kraštovaizdžiai. Aš taip pažinau Italiją, kad net iki šiol negaliu patikėti, kokia ji gali būti skirtinga.

Fotografuoti vestuves užsienyje – tai yra didžiausia dovana mano gyvenime ir tikrai didelis pasiekimas. Tai yra išsipildžiusi svajonė, kad kiekvieną kartą nuskridusi į Italiją galiu fotografuoti, jaučiuosi lyg sapne ir negaliu patikėti, jog tai yra mano gyvenimas.

Man, kaip kūrėjai, ten švelniai tariant sprogsta galva, ten yra kūrybinė bomba, išsilaisvinimas: viskas taip įdomu ir traukia akį, svarbiausia yra nepasiklysti tame grožyje.

– Kuo skiriasi fotografo darbas užsienyje ir Lietuvoje?

– Darbo specifika užsienyje skiriasi tuo, jog fotosesijų vietas dažnai tu matai pirmą kartą. Aišku, dar iki vestuvių domiesi, atlieki savotišką tyrimą, tačiau nuvykus, viskas atrodo dar kitaip nei įsivaizdavai.

Dirbdamas užsienyje turi išmokti greitai orientuotis, pastebėti, kas svarbiausia, kas gražiausia bei įdomiausia, nes čia svarbu atskleisti ne tik laimingus žmones, sukūrusius santuoką, naują pradžią, bet ir pabrėžti Italijos grožį.

– Na, o ar skiriasi užsakovai Lietuvoje ir svetur?

– Užsakovai dažniausiai yra lietuviai, nors kartais būna, jog vienas iš poroje esančiųjų yra užsienietis. Skirtumų nematau. Tai tiesiog yra jaunieji, nusprendę savo santuoką įteisinti svetur. Iš tiesų, šventę Italijoje kuriu ne tik aš ir jaunieji, o ir vestuvių planuotoja Olga, įkūriusia studiją „Olga studio wedding in Italy“, kuri čia su su jaunaisiais dirba ištisus metus. Toks atsidavimas tikrai sukuria pasakiškas vestuves.

– Kokia fotosesija jums buvo įsimintiniausia?

– Nuoširdžiai sakau, kad į šį klausimą neturiu atsakymo. Galbūt nuskambės banaliai, tačiau man visos fotosesijos yra išskirtinės, savitos, unikalios ir mano asmeniškai išgyventos. Visose kažkas smagaus ar netikėto, įsimintino atsitinka. Net ir dabar, po kelerių metų, aš galiu papasakoti apie daugelį vestuvių ar fotosesijų. Jos įstrigusios mano atmintyje. Kiekviena mano fotografija turi savo unikalią istoriją.

– Sukatės darbų gausoje. Gal galite atskleisti, kaip tapti geru fotografu?

– Pirmiausia, tai nebijoti savęs, tai yra: nebijoti eksperimentuoti, būti drąsiam ir negalvoti, ką pagalvos kiti. Tiesiog imti ir daryti, bandyti, ieškoti, domėtis, mokytis. Reikia būti drąsiems nebijoti, juk visuomet galima iškilusių klausimų paklausti kito fotografo, kuris tave įkvepia. Tuo labiau, kad internete pilna vaizdo įrašų, kursų pas įvairiausius fotografus.

Visuomet pabrėžiu, kad nereikia turėti geriausios technikos, jog sukurtum įdomiausią kadrą. Reikia išlaisvinti save, kūrybą ir panaudoti įgūdžius.

– Na ir pabaigoje, pasidalykite patarimais, kaip Lietuvoje tapti žinomu fotomenininku?

– Manau, pirmiausia, reikia to nesiekti, o tiesiog eiti link savo užsibrėžto tikslo, daryti tai, kas tau labiausiai patinka, tave džiugina. O svarbiausia – nebijoti dalytis tuo, ką sukuri, su visuomene. Juk niekada nežinai, kas ir kada gali tave pastebėti.