"Su menais baigiu nutraukt ryšius: kai pasižiūriu į giedantį paukštį ir ošiantį medį, kuriame gyvena vėjas ir saulė, pasijuntu bejėgis ir suprantu, kad esu ne kūrėjas, o "slebizavotojas". Gal ir buvo tų grynuolių, kūrusių ir net nežinojusių, kas yra menas, jo "perkamoji galia", - sako tautodailininkas, teigiąs į visa, kas mus supa, žvelgiantis it į stebuklą, su didžiule nuostaba ir pagarba, tačiau stengiasi prie nieko neprisirišti, nieko neįsimylėti taip, jog tai trukdytų jam palikti šią žemę. Vienoje buveinių mačiau 3,5 metro antkapinio paminklo maketą, turi Vidmantas ir kitų užsakymų, bet nieko nebestato, mieliau nei skulptūras kuria parką sūnaus Arno garbei; jau pasodino per tūkstantį medžių. Medis - gyva, besivystanti skulptūra. Nors susipažino su įvairiais tikėjimais - nuo mūsų pamatinio pagoniškojo, jam artimiausia švari budistinė filosofija. Kai norint įminti aukščiausias prasmes, nereikia atmesti kasdienybės, - tik prisirišimą prie daiktų, reiškinių, sąvokų ir - kasdienišką suvokimą. Kai esi lyg veidrodis: protas nieko neatmeta, viską priima, bet sau nepasilieka. Eidamas pro turtuolio namą, laikiną buveinę, taigi jam nepriklausančią, Vidmantas su humoru tarsteli: "Pomidorčiki, ogurčiki vokrug kolchoznyje - i vsio mojo". Juokiasi, kad kai kurie kaimiečiai tarsi nieko nenori ir nežino, taigi yra "nušvitę".
Saulėtekio skrydis
"Kaip robinzonas, buvau tragedija pats sau", - prisipažįsta Vidmantas. Anot jo, transcendentiniai dalykai, dvasios pajautos nenusakomi žodžiais. - Robinzonų šou - ne mano stichija, tas šokis su strėnraiščiu, nesu linkęs į avantiūras. Bet tik šitaip, neturėdamas lagamino barškančiųjų, galėjau išvysti Malaiziją. Nuo seno traukė Indija, bet prašoviau pro ją ir atsidūriau net už Kinijos. Iš Kopenhagos skrisdami tik kartą nusileidom Bankoke, ir 10 000 km aukštyje skriejome tiesiai į tekančią saulę: matai pro iliuminatorių net tą žemės išlinkimą, jauti stebuklą. Kiti su ausinukėm užsimerkę klausėsi simfonijų. Vakar buvau pakviestas į mokyklą, kalbėta, kas yra tėviškė. Išvažiuoji į Vilnių, ir tau gimtas kaimas atrodo brangiausia savastis, o jei galėtum keliaut į tarpgalaktinius miestus, visa į gumulėlį susitraukusi Žemė atrodytų tėvynė.
Kai televizija parodo žmogelį, išlipusį iš duobės, kurioje išgyveno 30 metų, man akys ant kaktos išlipa: štai kur grynuolis robinzonas! Maniau, bendražygės Vaidos, kaip menininkės, pasaulėjauta kitokia, o ji pasirodė (nešmeižiu, viskas kas jos, tebūnie su ja) - per daug "putojanti" mergaitė, niekada nepasiekianti gelmės. Linas - jaunas eržiliukas, o "neužmušamo" nuoširdumo Ieva čia įkūnijo kiek kitokius projekto autorių tikslus - intriguoti, būti masalu žiūrovams. Ji, 1, 89 cm ūgio blondinė, net sulinko "kobros poza". Po to pervažiavau pusę Respublikos, ir susitikimuose manęs vis klausė: "Ar pasantykiavot su ja?" Iš tiesų, naivus klausimas. Čia ir susiduriam su tuo, kas nenusakoma žodžiais: absoliučiai nauja aplinka, klimatas, peizažas ir pojūčiai. Daugelis dalykų net nerūpi, kai gauni dviem dienoms šaukštą ryžių ir 3 litrus vandens.
Jautrias stygas užgavęs H. Hesė apie Indiją rašė kaip induistas, nors jo senelis ir tėvas toje šalyje propagavo krikščionybės idėjas. Man rūpėjo pajusti negyvenamų, pirmapradžių Malaizijos salų alsavimą: ten jau įžengusi žmogaus koja, bet ne civilizacija. Keista, jog toje drėgmėje ir karštyje, kur gimsta gyvybė, atrodo, laikas sustoja. Tarp lianų drugiai sulig delnais tik plast plast, ir tu jautiesi toks pat mažas, bet pojūčiais daug aprėpi. Tuomet apima laimės, išsivadavimo ir kitoks laiko pojūtis, kai pradingsta mirties baimė ir prireikus gali drąsiai tą sekundę mirti."
Keliautojo manta - jo mintys
"Sakai, pamokslaudavau robinzonams. Aš ir namiškius "užknisu", pamokslauju, konfliktuoju. Vaikai man priešinasi, ir negaliu jų tempt ant savo kurpalio, anot Džibrano, vaikai - tai iš lanko paleista strėlė. Ir jeigu žmogus sėdi ir nieko nedaro, tai dar nereiškia, kad dirba mažiau už tą, kuris kasa ar mojuoja kūju. Kitąkart mintijimas yra pragariškesnis darbas: atsiduri akistatose su savimi ir pasauliu, kai žemiška kasdienybė tėra maža nenuspėjamos scenos dalis. Mes tik stengiamės sąžiningai atlikt savo vaidmenį. Mokslininkai nustatė, jog žemę pasiekusi informacija vėluoja, daug dalykų yra tik kadaise trukusių procesų atšvaitai. Stengiuosi neįklimpt į tą iliuzijų "majų", žaismingumą, kur tu nieko neapčiuopi, nežinai, kas yra tikra, tik suvoki, kad žmonija su sava civilizacija šuoliuoja ne į tą pusę. Gal tai irgi tėra "durnas" vaidinimas, kai žmonės kapstosi įnikę į materialius dalykus, kad dėl blizgučių, laikinų žaislų sugeba net gyvybę broliui atimt. Žmogus kaip mėšlavabalis stumia savo turtą, nors gimdamas nieko neatsineša ir mirdamas neišsineš. Sakoma, žmogus įgyja namą savo sielos ir kūno sąskaita, kaip sraigės, tik sraigės tai daro nesąmoningai. Padedam kitam, manydami darantys gera iš gailesčio ir kilniaširdiškumo, bet iš tiesų įsikišdami gal tik atimam anam galimybę atlikti jo misiją iki galo", - samprotauja Vidmantas, nors jaunystėje išgelbėjo gyvastį vaistų prisirijusiam vienuolikmečiui. Bėgte nešė šį ant rankų iki autostrados.
"Kol buvau nesusitupėjęs, nebandęs perprasti pasaulio harmonijos, daug klydau, bet tai reikia pereiti, nes asmeninė patirtis yra pati brangiausia. Tik per ją tu gali pasiekti išminties, atradimų. Aišku, ir perskaityta išmintis gali būti kelrode, kai koreguoji likimo šūvio
trajektoriją. O tai, kad nerūkau, negeriu kavos ir degtinės, dar nereiškia, kad neturiu žalingų įpročių: vieną matriošką išėmus lieka dar viena. Kai noriu išmest, mano galva, nereikalingus buities daiktus, žmona sako, kad išmes mane patį. Tai ir stoviu ant slenksčio sukrauta kuprine", - šypsosi Vidmantas.
Kartais jis iškeliauja su gimininga dvasele - draugu, kuris tyli. Jiedu žavisi Moemo knyga "Mėnulis ir skatikas", kur turtingas advokatas netikėtai paliko kas užgyventa, žmoną su dviem vaikais ir apsigyveno Taityje, ėmė tapyti. Vidmanto bendraamžiai daro karjerą, krauna turtus, o pats linkęs apsigyvent kur nors lūšnelėje Dzūkijoje, zmuidzinaviškame peizaže. Kaip tibetietis, sulaukęs 50-ies, su manta pasitraukiantis į vienuolyną ruoštis susitikimui su amžinybe, anapusinei kelionei. Vidmantras atsainiai žiūrėjo į Kristaus mokymą, kol nesužinojo, kad jį iškraipė žmonės, ir pasidarę be galo gera, kai perskaitė, kad Kristus patyrė nuostabių praktikų Himalajų kalnuose. Tik tibetiečiai jį vadino Isa, o atnešusio mokymą iš Rytų Jeruzalėje žmonės nesuprato ir nukryžiavo. "Turėjau įdomių praktikų. Neseniai meditavau Lenkijoje, ašrame, gyvenimo meno bendruomenėje. Vėliau vykau į Leipcigą, susitikti su Mokytoju iš Indijos, nes kai sugriebi kokį mokymą už uodegos, norisi pamatyti ir galvą. Aš vis dėlto pasitraukiau, nes man nepriimtina būti visuomenės ar bendruomenės nariu - matyt, atėjau iš kažkokių galaktikų ir esu kosminis asketas, - ironizuoja. - Esu vienas, išdidus, paženklintas vienatvės, nes mano mama mirė labai anksti. Tariuosi jaučiąs Žemę skriejant orbita, sukantis aplink savo ašį, o mūsų galaktika sukasi apie dar kitas galaktikas; suvoki, kad mes nuolat neišvengiamai keliaujame."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą