Viktorija Vyšniauskaitė: "Mokausi būti savimi taktiškai"

Viktorija prisipažino ir pati save gerokai nustebinusi: "Dėl to perdėto atvirumo raudonavau žiūrėdama laidą ir klausiau savęs: "Ar čia aš taip sakiau? Ką aš sau maniau?.."

Klausydamasi jūsų laidoje "X faktorius" - ir prisistatymo, ir dainavimo - pagalvojau, kad retai pamatysi tokį laisvą žmogų. Ne tariamai atsipalaidavusį, arogantišką, narcizišką, bet, kalbant žargonu, natūraliai "atsipūtusį". Kas jums teikia tokio vidinio pasitikėjimo, tokio saugumo pasaulyje jausmą?

Pirmiausiai norėčiau padėkoti už neįprastą klausimą. Juo apibūdinote mano vidinį "aš"... arba tokio "aš" siekiamybę. Tą vidinį pasitikėjimą pavadinčiau tikėjimu. Ateitimi. O tai reiškia - gyvenimu, savimi, žmonėmis (ne visais), hiphopu, menu, Dievu. Tikiu jo tvarkos tobulumu.

Dėl to tikėjimo ateina įsitikinimas, kuris sunkiai apibūdinamas. Ir jūsų paminėtas saugumo jausmas dėl mano svajonių. Paprastai sakant, kai kuo nors tiki - kitaip to jausmo apibūdinti negaliu, tada ir jautiesi užtikrintai. Jauti, kad viskas įmanoma. Galite tai vadinti optimizmu, maksimalizmu ar jaunatvišku naivumu, bet tai ne tie žodžiai, kurie tiksliai apibūdintų esmę.

Andrey Motorichev photography.

Turite puikų humoro jausmą. Per prisistatymą "X faktoriuje" puikiai paslėpėte savo tikrąjį intelektą po reikiamu vaidmeniu. Ar dažnai taip linksminatės? Gal mokotės aktorystės?

Tiesą sakant, mane nustebino žmonių pasisakymai, esą pasidariau "puikią savireklamą" ir parodžiau "reikiamą veidą". Aš ne su ta intencija ten ėjau. Sakiau tai, ką galvojau. Vieną atsakymą, dėl ko ten ėjau, buvau apgalvojusi iš anksto, bet jo neparodė.

Nesakau, kad esu nemaloniai nustebinta tokių vertinimų, bet man ne visai aišku: ar taip sako, nes turi galvoje, kad esą moku "prasisukti", esu gudri, pasinaudojau savo išvaizda, ar sako norėdami pabrėžti kitus bruožus... Buvau ir esu nuoširdi, nekūriau vaidmenų ir to daryti nežadu, o jei taip atrodo, tai, manau, dėl visai ko kito. Dėl to perdėto atvirumo ir raudonavau žiūrėdama "X faktorių", o vietomis iš nuostabos klausiau savęs: "Čia aš taip sakiau? Ką aš sau maniau?"

Turėjau galvoje visą tą parodomąjį pudravimąsi prieš pasirodymą scenoje. Nemanau, kad esate tuštutė.

Žinoma, buvo linksma į tai žiūrėti, įspūdis tikrai susidarė toks įdomus...

Gailitės?

Ne. Teigiamų atsiliepimų sulaukiau daugiau nei neigiamų, bet gailiuosi savo neapgalvotų žodžių ir netinkamai pasirinktų posakių. Bet jūs teisi - aš dažnokai įeinu į tokio personažo, panašiai kaip alter ego, vaidmenį, ir net nežinau kodėl. Taikliai pasakėte, mane tas linksmina, tik, deja, žmonės ne visada supranta, kad šiek tiek vaidinu. Man atrodo, kad vaidinu nesąmoningai, bet kartu parodydama, kad apsimetu. Na, sunku paaiškinti tą jausmą, kai taip būna.

Man labai patiko jūsų vaidmuo - sąmoningas jis buvo ar ne. Jis sąmojingai, taikliai ir subtiliai parodė tai, kas vyksta lietuviškoje popscenoje. Noriu jūsų paklausti: kas daugiausiai įtakos turėjo jūsų charakteriui? Žmonės, įvykiai, veikla, knygos, saviugda...?

TWODICKS photography

Viskas, ką paminėjote. Tėvai, mąstymas, patirtys, skaitymas, stebėjimas, gyvenimo pamokos, kitų dalijimasis išmintimi... ir taip toliau. Manau, tai buvo natūrali ir saviinerciška mano charakterio raida. Noriu pasakyti, kad kai kurie mano mąstymo ir būdo bruožai man yra įaugę į kaulus. Stengiuosi keisti neigiamas savybes, dirbti su charakteriu, dilinti ydas... Aišku, reikia pripažinti - tai ilgas ir sąmoningas procesas, visiškai nelengvas.

Būti savimi - čia dovana ar pasirinkimas?

Ir tai, ir tai, ir dar kažkas. Nėra konkretaus recepto. Kaip būti savimi? Negaliu pasakyti. Tiesiog būnu. Tai tas pats, kas žuvies klausti, kaip ji kvėpuoja žiaunomis. Tai natūralu. Man įdomiau, kaip galima nebūti savimi. Kaip išsiugdomas tas nebuvimas savimi? Kita vertus, mažai yra tokių žmonių, kurie leidžia sau būti savimi, reikia pripažinti... Nes ne visi tai gali suprasti.

Dažnai už tai netgi duoda per galvą. Juk jūs neprisitaikanti? Asmenybės laisvė daugeliui asocijuojasi su maištu, grėsme ir erzina.

Na, ne kiekvienas esame "maištaujanti siela" ir toli gražu ne kiekvienas mane priima tokią, todėl, kas be ko, gaunu ir per galvą.

Spėju, ypač mokykloje. Kur jūs mokotės?

Mokiausi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje ir baigiau džiazo bei popmuzikos skyriaus vokalą, tačiau didesnę dalį laiko skyriau fleitai. Po to ėjau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, bet ten atsimokiau tik pusę visos programos, iš ketverių - tik nepilnus dvejus mokslo metus, nes išsigandau kilsiančios įtampos... Nebesusitvarkydavau su laisvės ir atsakomybės proporcijų paskirstymu. Tuomet perėjau į Vilniaus "Minties" gimnaziją, kurioje dabar esu abiturientė.

Nemažai mokyklų pakeitėte...

Bet nė iš vienos nebuvau išmesta. Tiesiog pati bėgdavau nuo maišto ir trinties, vis manydama, kad va jau išmokau susitapatinti, "būsiu gera" (t. y. "aveliška"), bet vis nepavykdavo, ir vis kas porą metų šaudavau į kitą mokyklą... tik nežinia, ar taikliai.

Vis einate į mūšį su stereotipais, normomis, taisyklėmis. Ar vienas lauke - karys?

Oi, daug buvo "parkių" dėl to... Juk norėjau būt kaip visi - kukli, paprasta panelė, nes pavargdavau kovoti - nors ir dariau tai nesamoningai, - tiesiog man kartais atrodė geriau tai padaryti savo būdu. O kitiems nepatiko, ypač "sistemai". Nesinori leistis į asmenines detales, pilna pavyzdžių yra kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tikrai teko kakta atsitrenkti į durų staktą.

Kita vertus, nesu aš joks karys, mokausi būti savimi taktiškai. Va, pavyzdžiui, prisistatymo metu, manau, šiek tiek (čia kaip kam) peržengiau įžūlumo ribas.

Manau, tai buvo žaisminga, drąsu ir įdomu.

Čia jūsų nuomonė... O aš manau, kad man reikia išmokti du kartus pagalvoti ir trečią kartą pasakyti - juk turime dvi ausis, o burną - vieną. Tą suprantu ir šiuo metu to siekiu.

Kada buvote laimingiausia? Į kurį etapą norėtumėte sugrįžti?

Nors mano biografija trumpa, bet ji išties turtinga įvykių ir potyrių. Bet aš nesu iš tų, kurie galvoja, jog "anksčiau buvo geriau" arba svarsto "kaip būtų buvę, jei būčiau tą ir aną..." Tai būdinga pesimistams. Nesigręžioju į praeitį, nors esu sentimentali, ir nostalgija - mano vienas mylimiausių jausmų. Kaupiu kai kuriuos praeities įrodymus - įvairius bilietus ir t. t., bet į praeitį grįžtu tik "pasiplaukioti". Niekad negalvojau apie kurį nors laikotarpį kaip auksinį, į kurį norėčiau grįžti.

O vaikystė?

Taip, neseniai dar buvo vaikystė. (Sakyčiau, dar tebėra.) Ją prisiminti būna džiugu, o kartais - ir apmaudu: tada nebuvo ko verkti ar sielvartauti, nebuvo tiek atsakomybės ir našta daug lengvesnė buvo... jei išvis buvo. Bet buvo ir savų minusų - visiška priklausomybė nuo tėvų, siauras akiratis, mąstymas... Todėl stabtelėti norėčiau dabartyje - pasiilginti parą ar tiesiog pasimėgauti akimirka.

Nemaža dalis mano vaikystės prisiminimų liko ir Kaipėdoje, mano močiutės vaikystės mieste. Čia gyvena ir jos gera draugė, vardu Nijolė, beje, jai linkėjimai patys šilčiausi, kuri pasiimdavo mane pagyventi savaitei ar dviem...

Kada gavote geriausią gyvenimo pamoką?

Gyvenimas pamoko tada, kai kažkas nutinka ir viskas sugriūva. Muilo operomis netikiu. Netikiu, kad tai įvyksta iš niekur nieko, be priežasties, todėl analizuoju priežastis ir vis statau iš naujo. Vėl ir vėl, kol išmokstu pamoką. Puiki anglų patarlė yra "Never a failure, always a lesson" - "Niekada nesėkmė, visada pamoka."

Įrodėte, kad esate talentinga dainininkė. Kokie jūsų meniniai prioritetai ir ambicijos?

Prioritetai tie patys - išlikti savimi, išlikti "true", kaip mėgstu sakyti. Daryti, ką mėgstu, kaip mėgstu, aišku, tobulėti, bet jokiu būdu neparsiduoti - ar tai būtų parsidavimas žiūrovams - pataikaujant masių skoniui, ar įrašų kompanijoms, agentūroms - darant tai, ką jie liepia, kad daugiau uždirbtum, ar pačiam sau - gėdijantis savo kūrybos, manant, kad ji niekam neįdomi. Čia pirmas dalykas mano prioritetų eilėje.

Antras - atlikti kokybišką muziką ir nuolat lavinti "skillus" (įgūdžius), plėsti akiratį, pasaulėžiūrą, nes "nusistovėjimas" jaučiamas tavo kūryboje, o monotonija niekam nepatinka.

Kiekvienam atlikėjui turi būti svarbu atsinaujinti, periodiškai, bet išlaikant pastovią pagrindinę liniją, nepamiršti eiti kartu su naujovėmis ir kartu puoselėti senas tradicijas, likti prie šaknų. Čia konkrečiai apie hiphopo subkultūros atšaką, repą, kalbu. Tai yra ta niša, kur, jaučiu, mano vieta, kur atradau save ir esu laiminga, tik jaučiu, dar reikia "įsipatoginti" joje, įsitaisyti, taip sakant. Štai mano pagrindinės meninės ambicijos.

Kur galima jus išgirsti gyvai?

Lapkričio 23 dieną viešėsiu Klaipėdoje, turėsiu mini koncertą, vietą dar paskelbsiu "Facebook'e". Jei yra klaipėdiečių, norinčių susipažinti, pabendrauti apie muziką, hiphopą, kultūrą, - sekit naujienas...

Ar pasvajojate apie žvaigždės statusą?

Gilioj vaikystėj tas gal buvo, bet dabar ne. Norėčiau neprarasti savikritiškumo ir išlikti "real" (tikra), atsinaujinanti ir evoliucionuojanti - tiek atlikėja, tiek asmenybė.

Kai darai, ką jauti, ir darai tai gerai, su laiku, įgyjant praktikos ir įgūdžių bei mokantis iš svetimų ir savo klaidų, ateina ir pripažinimas, įvertinimas, ir visų taip geidžiami pinigai, ir trokštama "šlovė", kuri,beje, prarado savo vertę... O kurie daro priešingai - nori rezultato bet kokia kaina ir nesuka stipriai galvos apie priemones, daro bet ką, tokios "žvaigždutės" neatsilaiko net būdamos visai talentingos.

Esate kopianti į kalną, ne vėjo nešama būtybė.

Man tėvai sakydavo "Kuo aukščiau į kalną, tuo sunkiau kvėpuoti." Kuo arčiau scenos - tuo daugiau žmonių. Kuo giliau į mišką - tuo tamsiau. Bet už kalno - viršūnė, tad "pakvėpuoti sunkiau" verta.