Trūksta dabarties
Ką tik Lietuvos mokyklose baigėsi Europos jaunimo savaitės renginiai. Jų tikslas - paskatinti jaunuolius savo idėjomis prisidėti prie vietos bendruomenės problemų sprendimo. Geriausių sumanymų autoriai ketvirtadienį rinkosi nacionaliniame Europos jaunimo savaitės renginyje Vilniuje. Tarp jų - palangiškiai jaunųjų žurnalistų festivalio "Dramblys" kūrėjai ir Vilija Gečaitė.
Vilija, kokią idėją norite įgyvendinti Palangoje?
Jaunimo savaitės renginyje, vykusiame Senojoje gimnazijoje, į kurį, deja, susirinko mažokai moksleivių, pristačiau savo idėją dėl šiuolaikinių instaliacijų mieste, ir ji pasirodė patraukli Savivaldybės Kultūros skyriaus atstovams. Jie mane pakvietė kartu su "Dramblio" kūrėjais vykti į Vilnių.
Kam reikalingos instaliacijos mieste?
Apkeliavau Europą ir mačiau, kaip šiuolaikinės instaliacijos veikia žmogų, jo nuotaiką, elgesį. Jos ne tik patraukia dėmesį, formuoja bendrą kultūrinę atmosferą, pabrėžia, kas jame svarbu šiandien, daro miestą unikalų, bet svarbiausia - veikia mūsų nuotaiką, emocijas, elgesį. Tai, ką mes matome aplink save, mus neišvengiamai veikia ir formuoja.
Jūs kalbate apie vaizdinę ekologiją?
Grįžusi iš Šveicarijos, aš du mėnesius negalėjau priprasti prie vyraujančios nuotaikos: žmonės liūdni, pykstasi, geria alkoholį. Pačioje mūsų aplinkoje daug slogumo, liūdesio, streso, trūksta kūrybinių impulsų, priverčiančių nusišypsoti. Planuojant ir kuriant aplinką mažiausiai galvojama apie žmogų, jo poreikius.
Kur gyvenote Šveicarijoje?
Liucernoje. Tai irgi turistinis miestas, panašaus dydžio kaip Palanga. Ten žmonės vaikšto su kostiumais.
Ten kalnai, Keturių Kantonų ežeras...
O mes turime jūrą ir lygumas. Bet aš kalbu apie socialinę aplinką.
O apie ką, jūsų manymu, galvojama kuriant socialinę aplinką Palangoje?
Manau, labiausiai apie verslą, apie naudą. Vasarą Palanga susitelkia į Basanavičiaus gatvę, kuri, žinia, skirta poilsiautojams (daugiausiai ne iš Lietuvos, nes mums ji per brangi), o kitais metų laikais viskas paliekama kaip yra. Šiandien Palangoje viskas tas pats, kas buvo prieš 20 metų. Parkuose įrengtos skulptūros, skirtos pagerbti seniems žinomiems žmonėms, kurių tarp mūsų nebėra, - visa tai puiku, bet labai trūksta naujų formų, atspindinčių dabartį. Palangoje trūksta dabarties. Norėtųsi, kad miestas taptų nuostabia vieta gyventi šiandien.
Jūs mąstote ne apie tai, kaip palangiškiui užsidirbti duonai, bet apie tai, kaip jis jaučiasi čia gyvendamas.
Būtent. Man skauda širdį dėl pačių palangiškių, pirmiausiai - jaunų gyventojų, kurie čia neturi ką veikti ir nyksta. Daugelis išvažiuoja mokytis į didžiuosius miestus ir nebegrįžta.
Jūs grįžote ir naujomis akimis pažvelgėte į savo miestą. Kokį jaunimą matote dabar?
Palangoje yra daug jaunų įdomių žmonių, kurie nori veikti ir bando veikti, bet jų veikla gana uždara ir ribota, jie susiskirstę į atskiras mažas grupeles ir, kaip sakoma, "verda savo sultyse". Pastebiu tokią tendenciją, kad vieni mėgdžioja kitus, kartoja tą patį, o ne ieško ko nors naujo. Matyti stipri amerikietiškosios kultūros, socialinių tinklų įtaka... Savęs fotografavimas, išaukštinimas, grožio ir materialių gėrybių sureikšminimas. Mes, atrodo, žiūrėjome plačiau, turėjome daugiau avantiūrizmo dvasios... Ir labai padidėjusi atskirtis tarp moksleivių ir suaugusiųjų dalies (tėvų).
Jūs dabar tarsi tiltas tarp jaunimo ir suaugusiųjų.
Taip, man 25 metai, ir pagal visuomenės standartus, jau būtų laikas galvoti apie sėslų gyvenimą, namą, šeimą, - juokiasi. - Neseniai apie tai kalbėjome su klasės drauge. Mūsų tėvai tarsi įsprausti į tokius rėmus: pabaigė mokslus, susirado darbą, susitelkė į karjerą, sukūrė šeimą - ir dirba, dirba, dirba... Kalbėjau su viena 50-mete palangiške, ji sakė, kad nemėgsta savo darbo, bet neturi kur dingti. Mūsų karta jau į viską žiūri kitaip, mes norime kitokio gyvenimo, laisvesnio, įvairesnio, įdomesnio, prasmingesnio.
Tėvų karta dirba, dirba ir dirba, kad vaikai galėtų studijuoti, plėsti akiratį ir mąstytų bei gyventų kitaip. Todėl dabar ypač vertinamas mokslas, studijos.
Aš tai pastebėjau. Mokslui tikrai teikiama daug reikšmės.
Išsimokslinę jūs grįšite su naujomis pažiūromis, idėjomis ir sukursite laisvesnę, ne juodadarbių Lietuvą...
Iš tiesų jaunimas pamažu jau grįžta iš visų pasaulio kampelių. Tie, kurie išvyko dėl ekonominių tikslų, jie, žinoma, liks. Bet dalis išvyko pasisemti žinių, idėjų, praplėsti akiračio - jie grįžta. Išsilavinę, su dideliais norais ir aukštais standartais, su užsidegimu - "Darysiu!"
Ir juos nulies šaltu dušu.
Taip. Iš pradžių tikrai jautiesi taip, tarsi niekam tu čia neįdomus, niekam tų tavo aukštų standartų nereikia. Bet aš suprantu, kad nereikia skųstis, o reikia patiems veikti. Dabar kaip tik ruošiausi susitikimui su Senosios gimnazijos moksleiviais, norėjau akcentuoti tokią mintį, kad miesto erdvės esame mes, jos atspindi mus pačius. Gaila, moksleivių mažai susirinko.
O kokios dabar yra patrauklios erdvės jaunimui?
Kultūrinė socialinė erdvė "I Love Palanga" šalia Skulptūrų parko, kur vyksta įvairūs renginiai, kur nesijaučia komercijos, dar "Vandenio" klubas, kavinukės, gamta, pajūrys...
O žiemą?
Namai, "Facebookas" ir kavinės - jei turi pinigų, o jei ne - sėdi mašinoje pušynėlyje ir geria kavą... Dar rogutės - jei yra sniego, - juokiasi. - Deja, Palangoje kol kas nėra jokio jaunimo laisvalaikio centro. Tiesa, yra biblioteka, dalis vaikų lanko dailės, muzikos mokyklas, sporto būrelius...
Diplomas Danijoje
Kur ir ko mokėtės Danijoje? Ar sunku buvo patekti į geriausią pasaulyje švietimo sistemą?
Baigiau Kopenhagos verslo akademiją - studijavau turizmo ekonomiką. Su galimybėmis studijuoti Skandinavijoje susipažinau per organizaciją "Kastu International" (www.kastu.lt).
Ko iš jūsų buvo reikalaujama? Kiek lėmė pažymiai?
Pažymiai - ne esminis dalykas. Mokykloje aš toli gražu nebuvau pirmūnė. Jiems svarbiausia tavo motyvacija - kodėl tu nori mokytis būtent to dalyko. Labai rimtai vertinamas motyvacinis laiškas, kuriame atsiskleidžia vertybės ir siekiai. Jeigu raštu išdėstyti argumentai pakankamai svarūs, tuomet esi kviečiamas į gyvą pokalbį - interviu. Akademijos atstovai atvyksta į Vilnių susitikti su potencialiais studentais. Būtent per interviu yra nusprendžiama, ar būsi priimtas. Tiesa, dar duodama spręsti įvairių testų.
O paskui? Kaip dėl būsto, pragyvenimo lėšų?
Suteikiama išsami informacija dėl šitų dalykų - ir jau tada kapstykis pats. Be abejonės, būtina susirasti darbo, nes pragyvenimas Danijoje, kaip žinote, ypač brangus. Būstą ir darbą rasti sunku, bet įmanoma. Danai - keliauti mėgstantys žmonės, tad prieš išvykdami jie išnuomoja savo būstą studentams, tačiau po 2 mėnesių tenka ieškoti kito. Taip ir gyveni kraustydamasis iš vienos vietos į kitą.
Kiek kainuoja būstas ir pragyvenimas?
Už būstą reikia mokėti apie 3000 kronų per mėnesį, tai yra apie 1500 Lt, arba maždaug 435 eurus. Be 6000 kronų (3000 Lt, arba 870 Eur) nepragyvensi. Su tokia suma gali suktis, kai jau esi įgudęs ir nebedarai žioplų klaidų. Dirbant man užtekdavo pinigų ne tik būstui ir pragyvenimui, bet ir kelionėms. Galėjau įsigyti visko, ko reikia.
Kokius darbus dirbote, kad išsilaikytumėte?
Visokius. Daugiausiai paslaugų sferoje: viešbučiuose, baruose. Laikraščių neteko nešioti, bet tą daro daugelis lietuvių vyrų (fiziškai sunku). Danų studentai irgi dirba, bet lengvesnius darbus. O lietuviams, lenkams, indams ir kitiems kitataučiams, kurie nemoka kalbos, tenka dirbti juodus darbus. Žinoma, dėl to kenčia savivertė, nes darbdavys visada rinksis daną. Kita vertus, darbo rinkoje labai daug lemia ir tavo asmenybė, charakteris, komunikabilumas. Netgi daugiau negu diplomas. Pavyzdžiui, kai dirbau viešbutyje, kalbėdama su savo bose, kažką pasakiau prancūziškai - juokais. Tai išgirdusi, ji manęs paprašė pamokyti jos paauglį sūnų, kuriam nesiseka prancūzų. Aš pati mokėjau tik pradmenis, bet to pakako...
Kaip danų moksleivis paaiškino, kodėl jam nesiseka prancūzų kalba?
Sakė, kad pamoka jo neįtraukia, mokytoja nesudomina, jis jos nesupranta.
Kokie ten vaikų santykiai su mokytojais?
Jų mokyklose nėra tokios griežtos hierarchijos kaip pas mus. Mokinys ir mokytojas - lygūs, nepaisant amžiaus ir statuso skirtumo. Jie vieni į kitus kreipiasi vardais, bet tai, žinoma, nereiškia nepagarbos. Man keista, kai Lietuvoje sako, kad kreiptis "tu" yra nepagarba. Aš taip kreipiuosi į savo draugus, bet tai nereiškia, kad jų negerbiu.
Ar lankėtės danų mokyklose?
Taip, lankiausi, kai dariau savo projektų prezentacijas. Palyginti su mūsų mokyklomis, ten vaikams įsitraukti į kūrybinę ar sportinę veiklą yra tobulos sąlygos. Įrengtos didelės skaitymo erdvės, teniso kortai, baseinai ir pan. Labai skiriasi ir mokinių elgsena: danai laisvesni, drąsesni, nebijo klausti, bendrauti, o mūsiškiai - drovūs, atrodo, tarsi būtų viskam abejingi...
Daniška lygybė
Pas mus čia sklando legendos apie danų lyčių lygybę...
Taip, iš tiesų Danijoje vyrai ir moterys yra lygūs. Pavyzdžiui, darželiuose dirba vyrai - tai norma. Kokioje nors parduotuvėje "Ikea" moterys ant pečių nešioja sofas - tai irgi norma. Arba moteris abiem rankomis tempia iš parduotuvės krepšius su maistu, o šalia einantis vyras už pavadėlio veda šuniuką ir rašo SMS - tai irgi nieko nestebina.
O jus?
Mane stebina. Aš nesutinku su tuo, kad moterys ir vyrai - vienodi. Manęs nežeidžia, jeigu man vyras atidaro duris. O danes - žeidžia. Joms labai svarbu būti visiškai lygioms su vyrais.
Ką danai žino apie Lietuvą ir koks šiandien tarp jų lietuvio įvaizdis?
Tiesą sakant, žino ne kažin ką. Gali išvardyti Baltijos šalis, paminėti Rygą, bet kaip mes čia šiandien gyvename - nežino, nes retas kuris yra čia buvęs. Jie dažniausiai keliauja į Ameriką, Australiją, Zelandiją ir pan. Lietuvius dažnai painioja su lenkais. Užtat danai labai vertina, jeigu tu pats žinai savo šalies istoriją ir gali apie ją papasakoti. Įvaizdis? Populiariausias toks, kad mes - darbo jėga. Dėl to kai kurie lietuviai netgi vengia pasisakyti tautybę. Kartą mano pažįstami vaikinai lietuviai - išsilavinę, aukšti, gražūs ir visa kita, kavinėje susipažino su danų merginomis. Viskas buvo tiesiog tobula, kol išsitarė esantys iš Lietuvos. Merginos labai greitai atsisveikino.
Lygybės šalyje klesti nacionalizmas.
Nacionalizmas didžiulis. Danai yra lygūs su danais.
O kaip Švedijoje?
Švedai, mano patyrimu, yra tarptautiškesni. Ten imigrantai labiau integruoti. Labai daug musulmonų... Jeigu lygintume tarpusavy, tai švedai, sakyčiau, labiau "nurauti" nei danai, labiau atsipūtę. Daug hipių, įvairių subkultūrų... Jų namuose daug gėlių, simbolikos, visokių įdomių daikčiukų... Danai - estetai, minimalistai. Jie vertina subtiliai jaukią atmosferą, netgi turi tokį žodį jai apibūdinti - "hygge". Danai nemėgsta ryškių spalvų ir šviesų, kaip, pavyzdžiui, italai. Jiems reikia prieblandos, žvakių... Dominuoja juoda, balta, pilka, sterilumas. Čia aš, aišku, kalbu subjektyviai, iš savo patirties ir įspūdžių.
Kiek šalių iš viso esate "pačiupinėjusi" iš arčiau?
Beveik visas Europos šalis. Aš nebuvau tik Estijoje, Škotijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje ir Rumunijoje.
Geriau nebus..?
Studijavote turizmo ekonomiką. Kas jus atvedė į socialinę politiką?
"Hojskole". Danijoje yra tokia mokykla - tai mokinių ir suaugusiųjų švietimo institutas. Jį lanko moksleiviai, kurie dar nėra apsisprendę dėl profesijos, taip pat studentai, kurie abejoja dėl pasirinktos specialybės, nežino, ką veiks po studijų, ir jau dirbantys, žodžiu, visi, kurie nori. Jie 4-6 mėnesius čia atlieka praktikas. Pavyzdžiui, norintieji stoti į žurnalistiką dirba žurnalistinį darbą - kad išbandytų save. Aš ten buvau vienintelė lietuvė.
Ar mokykla nemokama?
Mokama. Už keturis mėnesius reikia mokėti 40 tūkt. kronų (apie 20 tūkst. Lt, arba 5800 Eur), bet tuo metu Baltijos šalims buvo taikomos nuolaidos, tad man kainavo perpus mažiau. Mokymasis šioje mokykloje mane ir nuvedė į 5vairius socialinius projektus, važinėjau po Europą ir praktikavausi, kaip tinkamai formuoti socialinę aplinką.
Turite ir žinių, ir praktikos. Galėtumėte visa tai pritaikyti Lietuvoje.
Aš tai ir stengiuosi daryti. Visais būdais, kurie man prieinami, stengiuosi atkreipti politikų, moksleivių, visų gyventojų dėmesį į tai, kad socialinė gerovė turi būti kuriama bendrai, o ne skyrium. Taip yra kitose šalyse, ir tai veikia.
Minėjote, jog socialinės problemos Europoje sprendžiamos geriau. O kaip konkrečiai?
Pirmiausiai tai jos nepaliekamos be dėmesio - daug apie tai kalbama, tyrinėjama, analizuojama, diskutuojama, lyginama, ieškoma geriausio varianto. Aš metus laiko dirbau su jaunimo socialiniais projektais, kuriuos įgyvendino Danijos nevyriausybinė organizacija. Tai tarptautiniai projektai, susiję su jaunimo nedarbu. Danai bendradarbiauja su švedais, italais, graikais, vokiečiais, dalinasi patirtimi, kaip kokią problemą geriau spręsti.
Bet kalbos yra viena, o darbai - kita.
Taip, ir tai irgi priklauso nuo šalies kultūros, nuo tautinių bruožų. Pavyzdžiui, danai yra labai konkretūs, orientuoti į greitą rezultatą, italai - lėti spręsti. Jie emocionalūs kalbėdami, bet sprendimą priima lėtai.
O lietuviai?
Šia prasme - nedrąsūs. Gana konservatyvūs. "Bus gerai kaip yra", nes "geriau vis tiek nebus".
Socialinių problemų egzistuoja visoje Europoje, bet pas mus joms beveik neskiriama dėmesio. Mes prie jų taip pripratę, kad jau nebekreipiame dėmesio, nebematome. Gyvendama Šveicarijoje parašiau projektą, jo esmė - kodėl jauni žmonės nedirba. Norėčiau, kad šis projektas būtų įgyvendintas Darbo biržoje - Jaunimo darbo centre Palangoje. Tam reikia, kad specialistas, antropologas, atliktų gilumines analizes.
Gal jums reiktų eiti tiesiai į politikus?
Aš ir ėjau. Kai tik grįžau po studijų namo, dalyvavau savivaldybių rinkimuose. Iš 36 sąrašo vietos pakilau į 24 vietą. Surinkau 145 balsus. Manau, geresnio rezultato ir negali būti, nes mane mažai dar kas žino.
Ką jau esate nuveikusi dėl Palangos?
Jau dešimt metų Palangoje vyksta ekstremalaus sporto šventė "Karramba". Dar būdama penkiolikmetė, įdėjau daug pastangų, rašiau projektą, netgi mokslus buvau apleidusi, kad tik jis būtų įgyvendintas... Dabar prie šio festivalio organizavimo pati nebeprisidedu, tai daro kiti žmonės, bet labai smagu, kad mano išjudinta idėja išaugo į didelį reikalą. Sportininkai su riedlentėmis, riedučiais, BMX dviračiais suvažiuoja ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių, varžosi įvairiose rungtyse.
O sunku buvo išjudinti šitą idėją?
Daug durų teko pavarstyti... Bet dabar tie, kurie nelabai tikėjo, patys didžiuojasi, kad Palanga turi tokį renginį.
Seras Arturas Čarlzas Klarkas pastebėjo, kad bet kuri nauja idėja turi tris etapus: "Tai neįmanoma", "Tikriausiai įmanoma, bet neverta", "Aš visą laiką sakiau, kad tai puiki idėja!"
Tikrai taip, - juokiasi, - aš tuos etapus perėjau, ir ne kartą. Būdama 20 m. nusprendžiau padaryti vienerių metų mokymosi pertrauką ir Vilniuje įkūriau nenaujų drabužių parduotuvę "Pop-up". Iš pradžių pardavinėjau savo pačios drabužius iš užsienio, gerus, mažai dėvėtus, kurių man buvo per daug. Tai buvo alternatyva brangių prekių parduotuvėms, ir palaipsniui šia mano įkurta erdve ėmė naudotis jauni, kūrybingi Lietuvos dizaineriai. Čia jie realizuodavo savo kūrinius. Čia parduodavome ir "Mados infekcijos" dalyvių kūrybą. Mums puikiai sekėsi. Kai po metų baigėsi patalpų nuomos sutartis, aš nuėjau pasikonsultuoti į Jaunimo darbo centrą Darbo biržoje Vilniuje. Kaip tik tuo metu buvo įgyvendinama jaunimo verslumo skatinimo programa. Taigi nuėjau, sakau, aš norėčiau toliau kurti verslą... Moteris, kuri mane konsultavo, nuoširdžiai patarė imtis proto ir grįžti į Daniją. Sakė, nieko gero čia iš to nebus, neišsilaikysi, tau nepasiseks. Sako, tu ne pirma tokia, kuri kažką bando, bet čia niekam nesiseka. Ir aš išvažiavau į Daniją.
Verslumo skatintoja puikiai atliko savo darbą.
Ir aš prie tokio Lietuvoje vyraujančio požiūrio jau pripratau: nieko nedaryk, nes tau nieko neišeis. Dabar jo tiesiog nepaisau. Beje, mano "Pop-up" idėją Vilniuje perėmė kiti - ir ji gyvuoja toliau.
Spyglys
Nesunku atspėti, kad į jus žiūrima kaip į jauną idealistę, kuriai ši "liga" su amžiumi praeis.
Taip ir žiūrima. Daug kas stebisi, kodėl nepasilikau Šveicarijoje. Arba sako: "Gal tu grįžk į savo Daniją..."
Bet jūs vis tiek kaip koks spyglys... neduodat ramybės?
Taip, aš noriu būti tas spyglys, - juokiasi. - Man ne kartą buvo pasakyta, kad aš "nepraeisiu su tokia politika". Bet aš esu įsitikinusi, kad būtent tokios reikia šiandien. Ne "verslas verslui", "miestas miestui", o pirmiausiai "žmogus - žmogui". Laikai keičiasi, žmonės keičiasi, užaugo nauja karta, ir ta politika, su kuria kažkas jau "praėjo", paseno.
Pinigai, valdžia, malonumai - tai banginiai, ant kurių laikosi šis sugedęs pasaulis. Jūs taip nemanote?
Neseniai kalbėjau su draugu, kuris gyvena ir dirba Los Andžele, jis man sakė tą patį: "Vilija, žmonės siekia naudos, statuso, pinigų visame pasaulyje." Aš nemanau, kad galima taip teigti apie pasaulį ir apie visus žmones. Niekas nepasikalbėjo su kiekvienu žmogumi visame pasaulyje.
Turite idėjų, turite tikėjimo, o kaip dėl komandos? Kokius konkrečius veiksmus esate numačiusi?
Dabar Palangoje esame susibūrusios šešios panelės: trys dar moksleivės ir trys jau nebe. Startuojame su trijų ciklų renginiais - susitikimais su miesto gyventojais. Pirmasis vyks gegužės 23 d. kurhauze, palėpėje "Pop-up". Pakvietėme du labai įdomius kalbėtojus - tai psichologai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto: jaunesnysis mokslo darbuotojas, doktorantas ir klinikinis psichologas Julius Burkauskas bei šio instituto doktorantė Alicija Juškienė.
Pirmojo susitikimo tema - "Kasdienis (ne)sąmoningumas". Norime pasakyti, kad nesąmoningai gyvenantys žmonės, plaukiantys pasroviui, patiria daugiausiai streso, o iš čia - pyktis, arogancija, alkoholizmas, kiti išgalvoti dalykai. Daug kam atrodo, jog tai normalu, bet tai netiesa. Pirmiausiai reikia tai suprasti ir pripažinti.
Boksas ir gyvenimas
Neseniai dalyvavote Lietuvos bokso čempionate. Kaip sekėsi?
Puikiai: užėmiau trečiąją vietą. Man tai buvo didelis iššūkis, teko kaip reikiant "pastresuoti", perlipti per save... Neketinau dalyvauti jokiuose čempionatuose, nes boksą lankau tik dėl pomėgio, geresnės fizinės ir psichologinės sveikatos, užsigrūdinimo... Bet kai, grįžusi į Lietuvą, pradėjau lankyti bokso klubą Klaipėdoje "Čempionas", treneris pasakė: "Dalyvausi."
Praktikuositės ringe toliau?
Dar galvoju. Ir mama labai prieštarauja... Nesupranta mano noro boksuotis, - juokiasi. - Sako, ir dantis tau gali išmušti, ir akis sužaloti. Juo labiau kad aš ir taip jau blogai matau, esu trumparegė.
Na, mama teisi...
Taip, šia prasme - taip. Aš dar galvoju, ar liksiu ringe, ar užsiimsiu šios sporto šakos propagavimu. Matau šioje srityje sau naują veiklos nišą. Pavyzdžiui, šį savaitgalį Klaipėdoje vyksta bokso turnyras "Gintarinė pirštinė", tačiau jam skiriama per mažai dėmesio. Tai nekomercinis renginys, kurį organizuoja uostamiesčio bokso klubas "Čempionas".
Dalyvausite "Gintarinėje pirštinėje"?
Turbūt ne, nes esu šiek tiek susižalojusi ranką.
Kiek laiko užsiimate boksu?
Bokso klubą pradėjau lankyti Danijoje, vėliau lankiau Šveicarijoje. Kai gyvenau Kopenhagoje, galvojau, kuo čia įdomesniu užsiimti. Iš pradžių nusprendžiau lankyti baletą. Nuėjau, pasižiūrėjau ir nusprendžiau, kad nesu jam pakankamai grakšti. Beje, baleto studijoje buvo vieni vyrai. O kai nuėjau į boksą, ten dauguma buvo moterys.
Kam moteriai boksas?
Tai strateginis žaidimas, kuris atspindi gyvenimą. Jame daug psichologijos. Tai labiau psichologinė, charakterių kova nei fizinės jėgos demonstravimas. Boksas Lietuvoje turi prastą, iškreiptą įvaizdį, manoma, jog tai agresyvi, brutali sporto šaka, nors taip nėra.
Betgi reikia vožti žmogui į veidą? O kai tau užvažiuoja - irgi neatsuki kito žando.
Taip, tai labai sunku psichologiškai, bet taip yra ir gyvenime: tarp žmonių vyksta kova. Bet į ringą negali eiti su agresija, vien su ja nelaimėsi. Atvirkščiai: turi būti ramus, susikaupęs ir pasitikėti savo jėgomis. Tai didžiulės dėmesio koncentracijos reikalaujantis žaidimas, galima sakyti, išlikimo mokykla. Ar sugebėsi numatyti smūgį, ar mokėsi apsisaugoti, išvengti jo? Ringe klaida yra skausmas. Kaip ir gyvenime: suklysi - skaudės. Bet kuo daugiau praktikuosies, tuo daugiau klaidų išvengsi - vadinasi, ir skausmo. Nenuostabu, kad labiausiai kenčia naujokai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą