- Ar tiek metų intensyviai sportuodamas ir siekdamas aukščiausių rezultatų nesijautėte taip, tarsi būtumėte stipriai nuskriaudęs brangiausius šeimos žmones? - „Respublika“ paklausė intensyviai besitreniruojančio disko metiko V.Aleknos.
- Manau, šeima iš dalies kenčia dėl mano sporto. Jeigu pusę metų nebūni namuose, mažiau gali veikti šeimos įvykius. Juk namuose nuolat reikia vyriškų rankų. Dabar tie mūsų vyrai jau kiek paaugę, bet vis tiek jie šeimos tėvo neatstoja. Ta skriauda šeimai yra, bet tai yra kiekvieno profesionalaus sportininko kasdienybė. Ir šita problema išsispręs tik tada, kai baigsis mano sportininko karjera ir pradėsiu gyventi kaip normalus žmogus. Kita vertus, tokie išsiskyrimai irgi labai gerai, nes vienas kito labiau pasiilgstame. Kai vyksta sunkus paruošiamasis periodas, ypač tokie yra pirmieji mėnesiai, turi kiek galima daugiau atsiriboti nuo visko ir orientuotis tik į darbą. Tai yra būtina kiekvienam sportininkui, nes tik tada gali pasiekti gerų rezultatų, įvykdyti užsibrėžtus uždavinius. Manau, 99 proc. sportininkų taip gyvena. Aišku, pasiilgstu šeimos ir būna labai sunku, bet aš vis dėlto dvidešimt penkerius metus esu sporte, iš jų penkiolika - didžiajame sporte, kaip sakant, jau esu įpratęs prie išsiskyrimų. Bet greitai baigsis mano išsiskyrimų kančios, kelionės ir gyvensime kaip visi normalūs žmonės.
- Jūsų šeimoje auga trys vaikai - dvylikametis Martynas ir dešimtmetis Mykolas, mažajai Gabrielei greitai bus ketveri. Ar su žmona Kristina, buvusia lengvaatlete, planavote sukurti didesnę šeimą?
- Aš pats augau su broliu ir seserimi, o žmona irgi yra kilusi iš didesnės šeimos. Mums tai natūralu, mes su žmona ir galvojome apie trejetuką. Trys vaikai, manau, yra visai nedaug. Labai gražu būtų, jeigu kiekvienoje Lietuvos šeimoje augtų bent jau ne mažiau nei du vaikai. O trys vaikai galėtų būti kaip gražus lietuviškas standartas. Kalbant plačiau, Europoje yra toks mažas gimstamumas, vyksta labai stiprus europiečių mažėjimas, bet tą ertmę labai greitai užpildys žmonės iš Rytų, iš Azijos, Afrikos šalių, kur gimstamumas kur kas didesnis. Pažiūrėkime, tokia šalis kaip Prancūzija jau dabar yra stipriai patamsėjusi. Ir Lietuvoje jau nemažai sukuriama mišrių šeimų, bet vis tiek man norisi matyti lietuvišką Lietuvą.
Kaip sakoma, du ar trys vaikai - nėra jokio skirtumo. O aš manau, kad visiškai nėra skirtumo - trys, keturi ar penki vaikai. Pažiūrėkime, anksčiau Lietuvoje kokios būdavo didelės šeimos ir niekas nieko dėl to nesakydavo, tačiau dabar žmonės, deja, labiausiai susirūpinę dėl savo karjeros. Aišku, gal Lietuvoje yra šiek tiek sudėtingiau išlaikyti didesnę šeimą, nes kyla ir elementariausių problemų kad ir su darželiais ar mokyklomis. Mūsų šeima su tuo susiduria kiekvieną dieną, nes gyvename Vilniaus pakraštyje, o vaikų mokyklos yra visai kitame miesto gale. O kur dar visokie būreliai ir mažosios darželis, į kuriuos reikia vežioti vaikus. Taigi tam sugaištame nemažai laiko.
- Ar vaikai paveldėjo potraukį sportui?
- Jie nemažai sportuoja - kelis kartus per savaitę lanko lengvosios atletikos treniruotes, per kurias bėgioja, šokinėja į tolį. Vyresnysis Martynas jau yra bandęs ir diską mesti. Tokį nedidelį diską. Jam, sakyčiau, gerai pavyksta, jis turi gerą metimo jausmą. Mykolui sekasi kiek sunkiau. Bet diskas - tokia techninė rungtis, kuria reikėtų užsiimti pakankamai suaugus, bent jau keturiolikos ar penkiolikos metų galima bandyti tai daryti.
Šiaip mūsų vaikai yra pakankamai užimti - jie dar turi per savaitę kelias muzikos pamokas. Vienas brązgina gitara, kitas skambina pianinu. Jie laviruoja tarp mokslų, sporto ir muzikos. Ir jeigu ateityje berniukai norėtų pasukti muzikos keliu, tikrai nebandysiu jų atkalbėti - juk jie geriau jaus, kokia veikla jiems yra arčiau širdies.
- Šeimoje tiek tėvas, tiek mama svarbūs. Bet kieno žodis paskutinis?
- Man atrodo, kad lyg ir mano žodis yra ne paskutinis... (Juokiasi.) Mes su Kristina bendrai diskutuojame ir randame bendrą sprendimą. Nėra taip, kad kaip aš sugalvoju, taip ir būna. Mes pasitariame. Abu tėvai turi teisę kartu daryti vienodą įtaką vaikams. Mama irgi gana griežtai, disciplinuotai auklėja. Nėra taip, kad tėvas išvažiavo ir visi darome, kas ką norime. Šeimoje viskas pas mus yra tvarkingai sudėliota, kas turi būti padaryta. Turi rasti kontaktą ypač su tokio amžiaus vaikais, kai jiems dar galima daryti kokį nors psichologinį poveikį. Su jais reikia daug kalbėtis, bandyti paaiškinti, ką jie daro negerai. Iš tikrųjų dar nėra tokių didelių problemų, kurių negalėtume išspręsti. Vyriausiajam dar dvylika, bet, aišku, jau pastebimi pirmieji brandos požymiai, greitai ateis ir sunkesnis paauglystės laikas... Pagrūmoju pirštu, bet nesu šalininkas griežtų fizinių bausmių.
- Taip pat buvo ir jūsų tėvų šeimoje, kurioje užaugote?
- Mano šeima buvo paprasta, gyvenome labai sename Aukštaitijos kaime Kupiškio rajone. Tai buvo toks senstantis kaimas ir panašių bendraamžių mes turėjome labai nedaug - augome panašaus amžiaus penkiese, daugiau iš viso vaikų nebuvo. Mes - trys berniukai ir dvi mergaitės - buvome labai stipriai susibendravę. Tik padarę ūkio darbus, nes mūsų tėvai buvo paprasti ūkininkai, turėdavome laiko pasportuoti. Todėl anksti užsigrūdinome ir suaugome. Mano brolis buvo labai didelis iniciatorius - turėjome ir krepšinio aikštę, ir futbolo aikštyną pasidarę. O jeigu kalbėtume, kas mane pastūmėjo į sportą, tai dvejais metais vyresnis brolis prie to labai yra prisidėjęs. Dabar jis yra stambus ūkininkas, dirbantis tėvų žemę. O aš labai jaunas, dar keturiolikos metų išvažiavau iš namų ir įstojau į Panevėžio sporto mokyklą - internatą. Prisimenu, mama manęs nenorėjo išleisti, o tėvas sakė, kad tegul važiuoja pabandyti. Taigi buvo nuomonė pasidalijusi per pusę. Ir aš išvažiavau...
- Kaip sportininkas turėjote ne vieną galimybę išvažiuoti į platųjį pasaulį, svetimuose kraštuose ieškoti gražesnio gyvenimo, sotesnio kąsnio... Bet emigrantu jus sunku įsivaizduoti.
- Teisingai, todėl kad aš niekur iš čia neišvažiuočiau. Esu matęs daug šalių, todėl drąsiai galiu pasakyti, kad čia, Lietuvoje, yra geriausia. Ilgiausiai, kiek esu buvęs ne Lietuvoje, tai du mėnesiai. Anais metais išvažiavome į Naująją Zelandiją ir Australiją. Po dviejų mėnesių grįžome, nuo to laiko sakiau, kad ilgesniam laikui jau neišvažiuosime, nes man tai kažkaip neįprasta. Svetur vis tiek esi tik svečias. Kad ten taptum savas, nežinau, kiek turi praeiti laiko. Jeigu žiūrėtume giliau, mano tėvai yra kilę maždaug iš vieno regiono, ir jų tėvai, ir tėvų tėvai yra gyvenę toje pačioje žemėje. Tai visi esame iš to krašto ir mane kažkaip traukia Aukštaitija, bet dėl sporto ir mokslų atvažiavau į Vilnių. Kol kas čia ir likau. Bet tai netolimas atstumas - tik šimtas su trupučiu kilometrų.
- Tikriausiai stipriai išgyventumėte, jeigu užaugę vaikai sugalvotų palikti Tėvynę...
- Visi tėvai nori, kad vaikai gyventų kartu su jais. Anksčiau ir namus didelius statydavo, kad vaikų šeimos liktų gyventi kartu. Bet, pavyzdžiui, niekas nelieka gyventi, o išvažiuoja... Visų pirma, sakyčiau, tai yra auklėjimo dalykai. Labai svarbu, kokia dvasia vaikai auklėjami šeimoje. Jeigu tėvai juos auklėjo patriotiškai, stengėsi įskiepyti meilę Tėvynei, nesvarbu, kokioje santvarkoje ar kokiomis sąlygomis jie auga, meilė savai šaliai vis tiek išlieka. Todėl reikia vaiką ruošti, auklėti tol, kol tu dar gali jam daryti kokią nors įtaką. O kai jis suaugs, tada susidarys savo nuomonę ir, nori to ar nenori, jis padarys pagal save.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą