"Visas mano gyvenimas susijęs su jūra"

"Visas mano gyvenimas susijęs su jūra"

"Dažnai pagalvoju apie mūsų paskirtį ir prasmę žemėje, bet negaunu įtikinamo atsakymo. Yra lengva sakyti, kad Dievas nurodo paskirtį, ir ne mums tuo abejoti, bet man to neužtenka", - sakė garsus pasaulio okeonologas, fizikas, jūrų pakrančių zonų specialistas, profesorius Viktoras Vytautas Klemas, kuriam birželio mėnesį buvo suteiktas Klaipėdos universiteto Garbės daktaro vardas.

Gimėte ir iki 4 metų augote Klaipėdoje. Ką atsimenate iš tų laikų?

Geriausiai prisimenu keliones keltu į Kuršių neriją maudytis. Ir į Klaipėdos senamiestį. Prie Baltijos jūros visada pūtė vėjas; būdamas tik 4 metų, aš tėveliams iškasdavau duobę, kad nuo jo apsisaugotų. Su kitais vaikais statydavome pilis iš smėlio.

Klaipėdos senamiestyje mano dėdė turėjo restoraną, aš jam padėdavau svečius aptarnauti, prie baro putas nuo alaus bokalų nukaupti. Dabar mes turime giminių Kaune, Vilniuje, JAV ir Kolumbijoje. Giminės man aiškina, kad mūsų protėviai atsikėlė į Lietuvą iš Austrijos, kai ten vyko kontrareformacija ir visi protestantai buvo išvaryti.

INAUGURACIJA. "Man didelė garbė, kad gimtojo miesto Klaipėdos universitetas suteikė Garbės daktaro vardą", - sakė pasaulyje žinomas mokslininkas Viktoras Vytautas Klemas.

Seneliai turėjo didelį ūkį Marijampolėje. Senelis mėgo arklius, sekmadienio rytais lenktyniaudavo su kaimynais, arkliais važiuodavusiais į bažnyčią. Nors buvau dar mažas, jis ir man leisdavo atsargiai pajodinėti.

Mano tėtė buvo fizikos mokytojas gimnazijose. Kadangi mūsų šeima kalbėjo ir vokiškai, tėtis buvo paskirtas Klaipėdos krašto mokyklų inspektoriumi ir gubernatoriaus patarėju mokslo reikalams. Jo uždavinys buvo sunkus - įtikinti žmones atsiimti vaikus iš vokiškų mokyklų ir atiduoti į lietuviškas.

MARATONAS. "Išmokslinę vaikus, dabar mokome savo 6 metų vaikaitį Joną Paulių. Jis nuolat klausinėja ir yra toks energingas, kad nespėjame paskui", - sakė ponai Klemai.

Atgavus Nepriklausomybę, jūsų mama apsilankė Klaipėdoje ir paklausė, ar čia vokiškas miestas. Taip pasitaikė, jog pirmoji prakalbinta moteris atsakė vokiškai...

Kai čia gyvenome, miesto centras buvo grynai vokiškas. Hitleris užėmė miestą su milžinišku paradu, karo laivai uoste šaudė saliutus, dangumi dundėjo didieji bombonešiai. Vietiniai vokiečiai jį pasitiko su džiaugsmu, o lietuviams pasidarė daug sunkiau. Todėl mūsų šeima pasitraukė į Kauną, pas gimines.

Maloniau, kad miestas vėl tapo lietuvišku, bet gaila, kad per karą buvo labai sugriautas. Šiais laikais man padarė gerą įspūdį Klaipėdos universitetas, didieji laivai uoste ir daug prekių krovimo keltų uoste. Žinoma, patraukliausios vietovės prie Klaipėdos yra Nida, Kuršių nerija, Palanga ir kitos pajūrio zonos.

Kas privertė pasitraukti į Vakarus?

Bėgome nuo bolševikų teroro. Per II pasaulinį karą pasitraukėme į Vokietiją, o paskui giminės mus pakvietė į Bostoną. Čia iš pradžių tėvai turėjo sunkiai dirbti. Po 5 metų tėtis gavo fiziko darbą "General Electric" kompanijoje, ir mūsų gyvenimas smarkiai pagerėjo. Man pasisekė patekti į tuomet vieną geriausių Amerikoje mokyklų - "Boston Latin School", vėliau - Masačusetso universitete įgijau fiziko - elektros inžinieriaus specialybę.

Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte Ameriką?

Puikus kraštas, gabiems ir darbštiems žmonėms teikiantis daug galimybių - kol esi sveikas ir produktyvus.

Kodėl pasirinkote okeonologiją?

Mano tėvelis buvo fizikas ir mane vis ragino studijuoti inžineriją arba fiziką. Visada domėjausi jūra, pajūriu, jūros tyrinėjimais, laivų navigacija ir laivynų kovų istorija. Esu dėkingas gyvenimui, kad galiu dirbti toje srityje.

Ką Jums teko tyrinėti?

Teko tyrinėti ne tik Amerikos krantus ir pajūrį, bet ir daug kitų kraštų. Užsienyje dažnai teko vesti kursus, remiamus UNESCO, UNDP, USAID, NASA ir t. t. Dirbau Saudo Arabijoje, Indijoje, Kinijoje, Egipte, Ekvadore, Argentinoje, Kosta Rikoje ir daugelyje Europos kraštų.


Muitininkai kartais įtardavo mus, nes okeanografiniai instrumentai truputį panašūs į bombas ar torpedas. Vienas mūsų radiometras vadinosi "Exotech", o tuo metu Argentina nuskandino britų laivą su raketa "Exocet". Kosta Rikoje jaunas muitininkas mus sulaikė, nes įtarė, kad ginklų biznį varom. Žmogus, atvykęs iš JAV ambasados, turėjo mus nuo muitininkų gelbėti.

Ką daro mokslininkai, kad išsaugotų vandenis?

Deja, vandenų švara labai priklauso nuo politikos ir ekonominių problemų. Neužtenka, kad maža grupė žmonių nustotų juos teršti. Turi būti griežtai vykdomos tarptautinės sutartys. Kai buvau paskaitininkas turistiniuose laivuose, pastebėjau, kaip naktį įgulos jūreiviai mėtė plastikinius maišus su šiukšlėmis į jūrą. Kai kitą dieną tai paminėjau laivo kapitonui, jis pečiais patraukė: "Ar gali būti?! Aš to nežinojau!"

Kokie jums svarbiausi jūrų tyrimų atradimai?

Jų daug. Mane labai nustebino gyvūnai ir augalai jūros dugne, kurie egzistuoja be deguonies, saulės šviesos ir itin skiriasi nuo įprastų žemės gyvūnų. Naudingiausi atradimai - tai turbūt jūros dinamikos, tai yra srovių ir bangų modeliai, kurie mums leidžia apskaičiuoti jūros įtaką klimatui, srovių nešamas taršas, audrų kenksmingumą pajūriui... Su radaru ir kitais instrumentais galime iš palydovų sekti audras, tokias kaip "Katrina", ir įspėti pajūrio gyventojus apie artėjantį antplūdį ir vėjo pavojų.

Tikriausiai studentai tęsia Jūsų darbus?

Aš išugdžiau 38 absolventus, iš kurių 16 turi daktaro, likusieji - magistro laipsnius. Dauguma jų jau yra katedrų vedėjai universitetuose, projektų vadovai valdžios organizacijose ir konsultantai komercinėse įmonėse.

Turite tiek veiklų, o dar Klaipėdos universitete dėstote geofizikams, okeanologams, kitiems jūrų specialistams...

Čia pradėjau dėstyti, kai mane pakvietė, o fondas "Fulbright" suteikė stipendiją. Labai norėjau padėti Klaipėdos universitetui ne tik todėl, kad tai mano gimtasis miestas, bet ir dėl to, kad gabūs studentai neturėjo žinių apie naujausią žemės palydovų panaudojimą jūrai ir pajūriams tyrinėti. Be to, Klaipėda turi ilgą garbingą jūrininkystės istoriją. Nustebau pamatęs, kad mano auditorijose buvo tiek pat merginų, kaip ir vaikinų, ir jos dažnai vaikinus pralenkdavo.

Esate JAV nacionalinės mokslų akademijos šešių komisijų, įskaitant aerokosminių tyrimų, narys. Kokia tikimybė, jog visatoje esame ne vieni?

Aš domiuosi kosmoso sudėtimi (pavidalu, modeliu), ar yra daugiau apgyventų planetų. Sparčiai skaitau spaudą apie naujus išradimus, tarptautinę politiką, žmonių mintis filosofiniais klausimais - pavyzdžiui, kokia mūsų buvimo šioje mažoje planetoje, esančioje be galo didžiuliame kosmose, prasmė. Manau, mes ne vieni visatoje, yra daugybė gyvybės formų ir gal net civilizacijų, deja, kol kas neįmanoma su jomis susisiekti, nes yra per toli.

Žemės palydovais ir NASA susidomėjau, kai pasidarė aišku, kad visos gamtos pokyčius galima sekti ir matuoti Žemės palydovais.

Vienas pirmųjų dirbote su lazeriais...

Mano daktaro disertacija buvo iš informacijos perdavimo lazeriais srities. Kadangi tuo metu lazeriai buvo naujas dalykas, dažnai ateidavo spaudos atstovai į mūsų laboratoriją. Mes jiems aiškinome, kad su vieno lazerio spinduliu galim persiųsti šimtus televizijos kanalų, bet jiems buvo įdomiau sužinoti, ar galima su lazeriu žmogų užmušti. Aš ir sakau studentams: jei norime sudominti žiniasklaidą, turėtume prie lazerio paguldyti negyvą pelę!

Ar Jūsų žmona, sūnūs - irgi mokslininkai?

Mano žmona Vida yra matematikos mokytoja, dabar dirba gide Pensilvanijos universiteto muziejuje senojo Egipto ir Afrikos skyriuose.

Sūnūs Tomas ir Andrius baigė MIT - Masačusetso technologijos institutą - ir Harvardo universitetą bei vadovauja valdžios karo inžinerijos projektams. Jie taip pat yra aviacijos rezervo karininkai, dalyvauja tarptautinėse kariškių olimpiadose, atstovauja Amerikos tinklinio ir bėgimo rinktinėms.

Aišku, svarbu jausti žmonos ir šeimos nuoširdų palaikymą, bendradarbiavimą, jeigu nori ko nors pasiekti. Žmona Vida visada mane ragino toliau studijuoti ir lavintis - už tai esu jai dėkingas. Mes abu daug laiko skyrėme tam, kad sūnūs baigtų aukštuosius mokslus. Dabar mokome 6 metų anūką Joną Paulių, kurį įsivaikinome ir auginame kaip tėvai. Jis energingas ir daug klausinėja. Sūnūs sako, kad su žmona turėtume nubėgti kelias mylias kasdien, bet vaikydamiesi berniuką turbūt nubėgame kur kas daugiau.

Ką veikiate, kai protas ilsisi?

Kadaise žaisdavau tenisą ir europietišką futbolą. Dabar mokau jį žaisti anūką Joną Paulių. Mėgstu su šeima važinėti dviračiais, ypač prie jūros. Dalyvaujame lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumuose, tautinių šokių festivaliuose ir bendraujame su keliomis lietuvių šeimomis.

Taip pat paskutiniu metu mane sudomino gyvūnų būdai atpažinti savo aplinką ir kitus gyvūnus naudojant šviesos infraraudonųjų, mikrobangų ir akustinių bangų energiją. Praėjusiais metais parašiau straipsnį ta tema - sulaukė nemažai dėmesio tarp instrumentų išradėjų ir dizainerių.

Pavyzdžiui, barškuolės gali susekti naktį dykumos voverių kūno šilumą naudodamos infraraudonąsias bangas, o voverės ginasi paskirstydamos kūno šilumą taip, kad barškuolė kirsdama negalėtų pataikyti.

Kokie jūsų ateities planai?

Tikiuosi artimai bendradarbiauti su Klaipėdos universitetu. Planuoju ir toliau dirbti su Aplinkos tyrimo ir planavimo institutu (CORPI) - NATO projektais, studijomis. Taip pat padedu organizuoti "US/EU Baltic" simpoziumus, kurie iš visų 9 Baltijos jūros valstybių sutraukia per šimtą mokslininkų, tyrinėjančių Baltijos jūrą. Jau trys tokie simpoziumai įvyko Klaipėdoje, o 2014 metais rinksimės į šeštąjį - Taline.

 

Dosjė
1959 m. baigė JAV Masačusetso technologijos institutą.
1965 m. - fizinių mokslų daktaras.
Nuo 1971 m. dirba Delavero universitete (Niuarkas); nuo 1975 m. - Nuotolinių tyrimų centro direktorius, nuo 1979 m. - Jūrinių tyrimų koledžo profesorius.
Nuo 2006 m. dėsto nuotolinių aplinkos tyrimų kursą Klaipėdos universitete.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder