- Vesi naują LNK projektą "Lietuvos balsas". Kuo jis tave sudomino?
- Man patinka idėja, kad projekto treneriai nematydami žmonių juos rinksis pagal balsus. Labiausiai patinka tai, kad būsiu vedėjas ir galėsiu dalyvius ne tik girdėti, bet ir matyti. Manau, kad šį procesą bus įdomu stebėti visiems. Kartais žmogus turi unikalių vokalinių savybių, bet visiškai neturi charizmos, o kartais atvirkščiai - beprotiškai charizmatiška asmenybė turi silpnesnius vokalinius sugebėjimus. Ir niekas nežino, ką treneriai pasirinks. Tai ir yra amžinasis klausimas - kiek žmoguje turi būti gryno talento, kiek darbo ir charizmos?
- Esi užsiminęs, kad muzika yra didžiausia tavo aistra po aktorystės. Ar pats esi muzikavęs?
- Muzikuoti mane priverčia gyvenimas, nes esu aktorius. Todėl spektakliuose tenka ir padainuoti, ir pašokti. Studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo privalu mokėti groti bent vienu muzikos instrumentu. Nors iki tol nebuvau prisilietęs prie muzikos instrumento, išskyrus vaikystę, kai vienu pirštu barbendavau fortepijonu, teko išmokti groti pianinu. Tačiau visai neseniai dovanų gavau gitarą, tad dabar brązginu ir ją.
- Daug aktorių išreiškia save ne tik teatre ar kine, bet ir muzikoje. Bardo veikla tavęs netraukia?
- Nejaučiu didelio noro. Matote, esu gana savikritiškas. Jei jau einu į sceną, stengiuosi, kad viskas būtų atlikta maksimaliai gerai. Turėdamas tokį puikų pavyzdį kaip "Aktorių trio" supranti, kad dar yra kur tobulėti. Man dar reikia gerokai padirbėti prie dainavimo ir grojimo gitara.
- O jei "Lietuvos balsas" scenarijuje netikėtai perskaitai: "Dabar vedėjas uždainuoja..."
- Jei man nusamdys vokalo trenerį, tada gal ir uždainuosiu. Juokauju, žinoma. Tačiau paskutinę minutę gali būti pakeistas nebent lėktuvo skrydis, o visa kita reikia daryti apgalvojus.
- Neseniai pristatėte spektaklį mažiesiems teatrų lankytojams "Mama katinas". Kam smagiau vaidinti - vaikams ar suaugusiesiems?
- Smagu vaidinti pilnai ir besiklausančiai salei, kai žiūrovas neateina į teatrą jau nusistatęs: "Dabar imkit mane ir linksminkit". Kalbant apie skirtumus, vaikai atviriau reaguoja į aplinką nei suaugusieji. Pastarieji kartais apskritai į nieką nereaguoja. Mes, lietuviai, vis tiek, reikia pripažinti, pasižymime ypatingu santūrumu.
- Prieš keletą metų Vilniaus mažajame teatre buvo pastatytas spektaklis "Šedevras". Afišoje esi įvardijamas ne tik kaip spektaklio aktorius, bet ir kaip idėjos autorius. Toks indėlis į spektaklį skamba labai neįprastai...
- Mano labai blaivus požiūris į save. Tikrai nemėgstu universalių žmonių, nes jų pasaulyje yra labai nedaug. O Lietuvoje visi manome, kad viską galime. Todėl šiuo atveju pasiklioviau žmonėmis, kurie turi didesnę režisūros patirtį. Šiuo atveju - mūsų režisieriumi Simonu Aškelavičiumi. Nenoriu vaidinti menamo režisieriaus. Nesivadovauju posakiu: "Pats dainuoju, pats šoku, pats bilietais prekiauju". Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai yra komandinis darbas. Mūsų šalyje (kalbu ne vien apie teatro sritį) pasigendu komandinio darbo. Esame per dideli egocentrikai ir individualistai. Per gerai vertiname savo galimybes, manome, kad esame talentingi visur, nors taip iš tiesų nėra. Jei būtume ne tokie susireikšminę, pasiektume geresnių rezultatų meno srityje.
- Ne paslaptis, kad esi tituluojamas vienu seksualiausių šalies vyrų. Kai kuriuos tokie titulai erzina. Kaip tu į tai reaguoji?
- Aš nelabai kreipiu dėmesį. Bet nepainiokime dviejų dalykų - seksualiausio vyro rinkimus visada laimi Mantas Jankavičius. (Juokiasi.) Tačiau vien dėl to, kad aš vadinamas seksualiausiu, mano banko sąskaita nepadidėja. Taigi man nuo to nei šilta, nei šalta. Žinoma, gerai, kad nesu tituluojamas nei bjauriausiu, nei šlykščiausiu, nei labiausiai erzinančiu. O visais kitais, jei tik žmonės pageidauja - galiu pabūti.
- Vasarą pasklido žinia, kad lauki šeimos pagausėjimo. Šia tema nelabai mėgsti atvirauti, bet išduok - tėvystės jausmas keičia tavo gyvenimą?
- Kol kas jis nieko nepakeitė, nes dar nieko neįvyko. Tėvystė prasideda tada, kai gimsta vaikas. Kai jis gims, tada ir pasakysiu. O dėl atviravimo galiu pasakyti tiek, kad mano šeima nėra visuomenės nuosavybė. Darbas mane šiek tiek paverčia visų nuosavybe, nes aš esu viešas asmuo. Bet mano šeima yra cosa nostra (iš italų k. "mūsų reikalas").
Parengta pagal dienraščio "Vakaro žinios" priedą "Geras!"
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą