Liaudies menininkas, neprofesionalas, kūręs savo pasaulį, tačiau papirkęs mus kuriamų skulptūrų išraiškingumu, senųjų Žemaitijos liaudies meno tradicijų tąsa. Pradėjęs nuo „faifuoklių“, kurie atrodė lyg atėję iš vaikiškų pasakų. Ir niekaip neišeinantis iš mūsų atminties, nes kasmet vis rengiami „Stanislovo Riaubos - Žemaitijos Anderseno“ jaunųjų menininkų konkursai. Šiemet jau penkioliktas. Nes jis - mūsų Žemaitijos Andersenas.
Apie Stanislovą Riaubą
Jo gyvenimas irgi panašus į pasaką: gimė nelaukiamas, kaimas tokius benkartais vadindavo, tačiau neapykantos žmonėms savyje neužsiaugino. Kas gelbėjo jo sielą? Meilė gamtai, kuri meiliai glausdavo po sunkių darbų, po skriaudų ir patyčių. Jį augalėliai ir miško gyvūnai mielai priėmė į savo globą, o jis sugebėjo taip tyliai prie jų prieiti, kad jie net nepajusdavo arba pajutę laikė saviškiu. Štai čia, gamtoje, ir susiformavo Riaubelio (pas mus taip vadinto) nepriklausomas vidinis pasaulis, be pykčio, be pagiežos... Motulei anksti mirus, dėdės ūkyje buvo spaudžiamas prie darbo, dažnai pusalkanis. O ramybę atgaudavo drožinėdamas. Niekas to nemokė, bet Žemaitijoje koplytstulpių, kryžių buvo daug. Ir Staselis ėmė juos kopijuoti... Ne iš karto pavykdavo, bet užsispyrimo vaikiui netrūko. „Žmuogos padarė, tad vuo diel kuo aš negalio?“ - įtikinėjo save šešiolikmetis užsispyrėlis žemaitukas. Ir taip vaikinukas „atrado kalbą su medžiu“ ir nebesiskyrė su juo visą gyvenimą. Pirmiausia jo darbais susidomėjo kaimo moterys, vis mažiau iš jo šaipėsi, net panoro įsigyti medinių šventuolėlių: Barborų, Izidorių, Jurgių, Antanų. Aišku, pirmiausia pasišventindavo bažnyčioje, juk drožė benkartas... Tačiau kaime tapo savas. Pats pramoko skaityti, rašyti, net smuikeliu, pats pasidaręs, išmoko čirpinti. Ir, niekieno nemokytas, įdomiai su žmonėmis bendravo. „Je pagarbe ė rimta, su tuokio liuob būte atvers, je tik pajos, ka dūšės naruoda, ožsėdaris...“ - rašė žemaičių tarme apie jį Stasė Beržonskaitė. Taip vienas, paskendęs savo mintyse, bendraudamas su gamta ir droždamas savo „pondeivalius“, gyveno žemaičių girių elfas.
Kelias į pripažinimą
S.Riaubos talentą pirmoji pastebėjo ir į menininkų būrį įvedė Platelių mokytoja S.Andriuškaitė. Ji pirmoji įvertino jo kūrybą, įvairią temų ir siužetų atžvilgiu, nes jis, be pirmųjų tradicinių skulptūrėlių, dar kūrė folkloro tema: tai pasakų, legendų herojai velniai, raganos, karalaitės, sparnuotieji slibinai. Šventųjų skulptūrėlės labai išraiškingos, gražios, o kitų veikėjų bruožai netipiški, neįprasti - didelės nosys, žvėrių galvos, piktos arba liūdnos akys.
1959 m. mokytoja, liaudies menininkė S.Andriuškaitė visuomenei pirmą kartą pristatė savitą medžio meistrą S.Riaubą liaudies meistrų meno parodoje. O žymaus fotomenininko A.Kancediko dėka prasidėjo S.Riaubos didysis kelias į plačiuosius vandenis. Atėjo didysis pripažinimas: liaudies meistro darbai per trumpą laikotarpį buvo eksponuojami dvidešimtyje parodų, rengiamos personalinės parodos. Ir visada jis juto Plungės kultūros centro dailininkės Zafiros Leilionienės globojančią ranką. Susidomėjo Vilniaus, Telšių, Plungės muziejai, įsigijo nemažai darbų ir privatūs kolekcionieriai. O kiek darbų išsibarstė po platųjį pasaulį...
Liaudies menininko indėlis į Tautos etnokultūrą
Liaudies meistro trobelė jau pirmuosius lankytojus stebino gausybe įmantrių formų, spalvų darbais. O tarp jų, taip panašus į savo herojus, vos pastebimas, sėdi mažas žmogeliukas ir stebi, ar patinka jo kūriniai... S.Riaubos kūrybos neįmanoma įsprausti į griežtus rėmus, nes tai senosios liaudies skulptūros tradicijos, susipynusios su žmogaus, darniai susigyvenusio su gamta, pasaulėjautos išraiška. Tai ne tik tradicinės šventųjų statulėlės, folkloro tematika fantastiniai ir šaržuoti kūriniai, bet ir įmantrūs namų apyvokos darbai: išmoningai padarytos praktinės paskirties statulėlės, tuščiavidurės, skirtos kam nors sudėti. Jo namuose ir durų rankena senio galvos formos, sparnuotu slibinu papuošta rankšluostinė, drakono galvą primenanti lazda... Kūrė ir žemaitiškas tradicijas menančias Užgavėnių kaukes, pasklidusias po visą Lietuvą.
„Kaip ir senieji Žemaitijos dievdirbiai, S.Riauba vartojo grynas, sodrias spalvas, puikiai jas derindamas. Pasitaiko ir aliejiniais dažais dažytų statulėlių“, - rašė menotyrininkė R.Ščerbavičiūtė. Jis pripažintas kaip vienas žymiausių XX amžiaus žemaičių menininkų, „...savo piršteliais nuskaptavęs sodrią, kaimo tradicijų, legendų perpintą, filosofinių būties nusėtą medžio skulptūrų odisėją“, rašė muziejininkė D.Einikienė.
Išlikęs atmintyje
Liaudies meistras, skurdžiai gyvenęs Godelių kaime, glaudęsis pas svetimus žmones, vėliau pas liaudies meistrą J.Jonušą, taip ir nenusipelnęs savojo kampelio, atgulė Beržoro kapinėse. Jo kapą ženklina liaudies meistro V.Ulevičiaus sukurtas antkapinis paminklas, o šalia iškalti poeto Eduardo Mieželaičio žodžiai: „Sėdi nedidelis kaukas Riauba, paskutinis Žemaičių stabmeldys... Ir gal paskutinis burtininkas...“
Ir tik po jo mirties, atstačius svirną Bukantėje, S.Riauba buvo tinkamai pagerbtas kaip nusipelnęs liaudies meistras: čia jam paskirta garbinga vieta, kur telpa jo drožiniai, eskizai ir jį menantys buities daiktai. Galima sakyti, kad S.Riauba pagaliau turi savo namus.
Ir dar, S.Riaubos palikimas - mokykla jauniesiems medžio drožėjams. Čia organizuojami edukaciniai užsiėmimai „O jūs, vaikai, taip darykit“, kuriuose mokomi medžio drožinėjimo įgūdžių, supažindinami su dailidės įrankiais. Užsiėmimų entuziastas - mokytojas V.Raibužis. O Plungės kultūros namuose nuo 2001 m. vykdomas projektas „Stanislovas Riauba - Žemaitijos Andersenas“, kurio akcentas - paroda-konkursas S.Riaubos premijai laimėti. Įvyko 14 konkursų, kuriuose varžėsi gabiausi skulptoriai, grafikai, tapytojai ir amatininkai. Šie konkursai įtraukia viso Žemaitijos regiono jaunuosius talentus tęsti tautodailės tradicijas.
Gražus pagarbos ženklas - Žemaičių dailės muziejaus parengtas ir pristatytas puikus katalogas - atvirukų rinkinys iš saugomų muziejuje liaudies menininko drožinių. Šio projekto autoriai - I.Jonauskienė ir Lietuvos dailininkas fotografas V.Karaciejus. O kiekviename atviruke garsių Lietuvos žmonių žodžiai, skirti Jam:
„Tykus drožėjas iš Godelių. Atrodo, vienas iš daugelio... <...> Tokie talentai nedažnai gimsta ir tokie pasauliai retai sutinkami.“
Tomas Sakalauskas
„...gryčia, kurioje gyveno
S.Riauba, apytamsė. Visas kambarys knibžda pasakų žmogeliais, fantastiniais žvėrimis ir paukščiais.“
A.Kancedikas
„Žmonės leido gandą jį turint ryšių su tikrais velniais. O tie jo išdrožinėtieji įnamiai irgi kaip tikri... nesuprantamų dvasių pilni...“
Česlovas Kudaba
„Savo gyvenimu esu patenkintas. Neužmiršta manęs žmonės. Svetimą sulaukiu - man Velykos. Ir vis per tas zabovėles. O jei visas skulptūrėles suneštum - į tą trobelę netilptų...“
Stanislovas Riauba
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą