– Kokio amžiaus supratote, kad norite tapti prodiuseriu?
– Jau būdamas 19 metų buvau susijęs su filmais. Tačiau kurti filmus pradėjau tik po 5–7 metų. Padirbau su filmų platinimu ir supratau, kad sekantis etapas yra pačiam daryti įtaką jų kūrimui.
– Ar baigėte studijas, susijusias su prodiusavimu?
– Nebaigiau. Filmus pradėjau prodiusuoti dar nesimokydamas universitete. Studijavau teisę, paskui studijas nutraukiau. Vėliau dirbau platindamas filmus, studijavau tarptautinį marketingą.
– Prodiusuojate lietuviškus filmus. Kodėl galvojate, kad Lietuvai apskritai jų reikia?
– Prodiusuoju lietuviškus filmus, nes esu gimęs Lietuvoje. Natūralu, kad kiekviena šalis kuria savo nacionalinius filmus. Čia be jų niekaip, nes turinys yra vietinis, aktualus visą laiką. Tai nėra išimtis, tiesiog taisyklė.
– Koks turėtų būti tas idealus prodiuserio ir režisieriaus santykis?
– Meilė. Idealus – kiekvienas apie tai subjektyviai galvoja. Kiekvieno stiliaus darbas yra turbūt skirtingas. Prieš tai, kai pradėjau prodiusuoti filmus Lietuvoje, buvo tokia schema: filmai buvo gaminami tik iš valstybinių lėšų. Buvo tie senyvo amžiaus režisieriai, žinomi iš sovietinių laikų. Jie ateidavo pas prodiuserį, kurį naudodavo kaip pagalbininką, buhalterį. Holivude yra kita sistema. Apskritai valdo prodiuseriai ir jie samdo režisierius, o turinys ateina būtent iš prodiuserio ar studijų. Aktorius ir režisierius dirbdami kartu ilgai tampa partneriais. Jeigu pas prodiuserį ateina žinomas režisierius, jis džiaugiasi. Vienas iš mano darbo principų aikštelėje dirbant su režisieriais yra nesikišti į jų darbą. Užsienyje studijose prodiuseriai daro stiprią įtaką masinei filmo gamybai, režisūrai ir aikštelės darbui. Aš daugiau sujungiu žmones, bet kiekvienas turi daryti savo darbą.
– Ko, Jūsų nuomone, šiuo metu trūksta lietuviškam kinui?
– Visą laiką trūko ir trūks finansavimo. Lietuvoje filmus gaminti privačiomis lėšomis praktiškai neapsimoka, tai yra išskirtiniai atvejai ir labai rizikingi, o valstybė kinu nesirūpina. Nėra žmonių, kurie visa tai organizuotų. Pagrindas yra finansavimas, o kai yra iš ko daryti, atsiranda kuriantys žmonės ir menas: pradedant nuo apšvietėjų arba nuo kitų pareigybių aikštelėje iki kūrybos.
– Jūsų prodiusuotas filmas ,,Tarp pilkų debesų“ sulaukė daug dėmesio. Ar ne Lietuvos gyventojams ši istorija įstrigo giliai širdyje?
– Kiekvieno žiūrovo nepatikrinsi, remiesi daugiau ar mažiau skaičiais. Jų kiekis parodo, kiek filmas yra populiarus ir sėkmingas. Lietuvoje, kiek žinome, filmas labai gerai praėjo ir dabar tapo populiariausiu lietuvišku filmu. Užsienyje mes dar, aišku, jį skleidžiame. Po Lietuvos pirma šalis, kur pasirodė filmas, buvo Amerika. Iš Amerikos rezultatų mes dar neturime, bet, kiek patys matėme dalyvaudami įvairiuose festivaliuose, daug užsieniečių pirmą kartą sužinojo apie šią istoriją. Daug kas negali net patikėti, nes visi žino Holokaustą, bet niekas nežino šios istorijos. Mes suprantame, kad tikrai padarėme įtaką per paveikiausią audiovizualinę priemonę – kiną. Kaip ir Rūtos Šepetys knyga, taip ir šitas filmas yra kilęs iš Lietuvos ir yra daugiausia žiūrovų dėmesio sulaukęs filmas apie Lietuvos istoriją.
– Ar tiesa, kad kai filmavote Sibiro sceną, teko naudoti dirbtinį sniegą, nes tuo metu buvo gana šilta žiema?
– Vienas pagrindinių iššūkių buvo problema su sniegu. Stengėmės planuoti datas, kada bus šalčiausios dienos Lietuvoje. Išsirinkome vietas ir kelios dienos prieš filmuojant viskas ištirpo, todėl turėjome nemažą iššūkį greitai organizuoti žmones ir dirbtinį sniegą, kuris buvo atvežtas net iš užsienio. Žmonės ekrane kartais net nepastebi, kur filme yra naudojama kompiuterinė grafika, o kur yra tikrovė.
– Kaip susipažinote su rašytoja Rūta Šepetys?
– Su Rūta Šepetys susipažinome kartu su režisieriumi Mariumi Markevičiumi. Su juo pasikalbėjome, kad reikia kurti filmą pagal jos knygą ir susikoncentravome į tai. Rūta Šepetys bendraudama buvo labai draugiška ir greita. Tai geras, šiltas ir labai daug padedantis žmogus.
– Kiek kainavo sukurti filmq ,,Tarp pilkų debesų“?
– Brangiai, apie 4,5 milijono.
– Ar sunku buvo surasti pagrindinę filmo aktorę? Ar visi lūkesčiai išsipildė?
– Lūkesčiai išsipildė. Pati Bel Powley buvo profesionali ir labai tiko vaidmeniui. Buvo daugiau pasirinkimų, tačiau M. Markevičiui būtent užkliuvo Bel Powley, būtent ją matė pagrindinėje rolėje. Kurį laiką dirbome su agentūromis Los Andžele ir mums pavyko ją gauti.
– Kodėl filmas apie lietuvių istoriją kurtas anglų kalba?
– Knyga, pagal kurią sukurtas filmas, buvo originaliai parašyta anglų kalba. Vis dėl to tai yra knyga, parašyta lietuvių kilmės autorės ir tik vėliau ji paplito po visą pasaulį, įskaitant ir Lietuvą. Mes norėjome pasinaudoti galimybe, kurią suteikė knyga – papasakoti apie tai visam pasauliui originalo kalba.
– Kaip vertinate Lietuvos aktorių profesionalumą?
– Jie turi nedaug darbo kine, nes kuriamo kino Lietuvoje yra nedaug. Pagrindinis jų darbas yra teatre. Yra sakoma, kad lietuvių aktoriai labai detaliai vaidina. Filmuose, kuriuos esu prodiusavęs, dirbi su tais aktoriais, kurie žiūrisi gerai ir kine. „Tarp pilkų debesų“ tiek Gabija Jaraminaitė, tiek Ramūnas Cicėnas atliko savo funkcijas, personažus įkūnijo labai šauniai.
– Koks yra naujas projektas, numatytas Jūsų planuose?
– Konkretaus nėra. Aš dirbu prie kelių projektų kaip prodiuseris. Prieš kelis mėnesius išėjo filmas „Ir visi jų vyrai“. Dar kursime porą lietuviškų filmų, kuriuose aš esu įtrauktas, bet savo „didžiojo“ projekto dar nesu numatęs.
– Dabar apie „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Jūsų nuomone, ar šie apdovanojimai iš tiesų atspindi realią mūsų kino situaciją?
– Ši tema yra kontraversiška. Kai atsirado „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai, buvo išėjęs mano prodiusuotas filmas „Tadas Blinda“ ir su juo ten nenorėjau dalyvauti vien dėl to, kad man atrodė nesveika. Lietuvoje buvo kuriami du ar trys filmai per metus, daug serialų. Tose pačiose kategorijose buvo nominuojami kino filmai, serialai ir studentų darbai. Dėl pinigų trūkumo šalyje yra kuriama nedaug filmų ir dėl to nėra kam konkuruoti. Dabar situacija yra geresnė. Aišku, privačių filmų dėka. Dauguma filmų, kurie kuriami finansuojant valstybei, būna nematomi ir apie juos daugiau niekas nesužino. Gerai, kad yra apdovanojimai, kurie skleidžia žinią apie kiną paprastam žmogui ir televizijos žiūrovui. Tačiau, kad nedaug turime iš ko pasirinkti nominantų, tai tikrai yra faktas.
– Paskutinis klausimas – ar esate laimingas žmogus?
– Taip, aš esu laimingas žmogus. Viskuo esu patenkintas. Visur yra daug iššūkių, tačiau požiūris yra pozityvus.
Rašyti komentarą