Žinomų žmonių ir visuomenės pulta J. Žižė sulaukė paramos: yra turinčiųjų ir kitą nuomonę

Savo nuomonę apie kritikos objektu tapusios moters „kolegas“ nuomonės formuotojus, patyčias, psichologinį smurtą, pavydą bei kitus svarbius dalykus išsakė televizijos laidų ir renginių vedėjas Dainius Martinaitis, dainininkė Ieva Zasimauskaitė, televizijos laidų prodiuseris Gediminas Juodeika, baleto primarijus Nerijus Juška su žmona Agne.

Dainius Martinaitis: „Skandalas kilo dėl aiškių, bet iki šiol neįvardintų priežasčių“

Nesu didelis socialinių tinklų gerbėjas. Instagramo kol kas neturiu, Facebook naudojuosi gana retai. Bet, tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, pastebiu ir pasidomiu. Julijos Žižės asmeniškai nepažįstu, bet tai, kas vyko viešojoje erdvėje, man iš pat pradžių priminė istorijos mokytojos pasakojimą apie prieš šimtus metų garsiuosiuose pasaulio amfiteatruose vykusias tragedijas. Duonos ir žaidimų. Ir dar... kraujo.

Keičiantis pasaulio socialinei sąrangai ir įsigalėjus humanistiniam modeliui, daugelis dalykų, kurie atrodydavo smerktini, bet beveik kasdieniški ir natūralūs, po truputį ėmė slinkti už moralės pakraščių. Netgi dvikovos, turėjusios itin svarbią vietą Viduramžių ar Renesanso kultūrose, XVIII a. jau pradėtos laikyti nepateisinamomis. Nekeista, jog ir žiaurumo bei mirties kultūra ilgą laiką buvo tapusi tabu.

Bet ar pasikeitė ta „duonos ir žaidimų“ ištroškusi visuomenė ar tik sumaniai sugebėjo paslėpti bei užslopinti savo kraujo troškimą? Na, automobilio laimėjimo istorija parodė dvi tiesas – miniai reikia aukos, o šiuolaikiniu amfiteatru, kuriame kažkada vykdavo šiurpą varančios mirtinos kovos, tapo virtuali erdvė.

Už ką gi visuomenės buvo nuteista Julija? Už tai, kad sugudravo? Nepasakė visos tiesos? O ar privalėjo? Na, yra sakančių, kad tai būtų buvę sąžininga. Gerai. O kas pasikeistų? Įvertinus šių laikų „trendus“, „influencinimo madą“, žmonių norą kažką „sekti“, gal net būtų buvę geriau pareklamuoti mašiną, pasakojant, kad ja važinėjo ir pati patikrino nemažai gerbėjų turinti nuomonės formuotoja. Juk turėti tai, ką turi „bunkės“, „siegelai“ ar dar kažin kas dabar yra super.

Grįžkime prie gudravimo. Tai – joks nusikaltimas ar nuodėmė. Už tai nebaudžia niekas. Nei įstatymai nei kokia nors religija ar filosofija. Ir moralė čia ne prie ko. Juk žalos gudravimas niekam nedaro. Tai kokia problema? Žaidimas įvyko? Įvyko. Nugalėtojui mašina padovanota? Padovanota. Kažkam nepatiko žaidimo aplinkybės? Reikėjo nežaisti, juk niekas nevertė. Užkliuvo žaidimo taisyklės? Sugalvokite savo ir žaiskite. Čia visai kaip vaikų smėlio dėžėje – jei kuriam mažyliui nepatinka kaip jo „grupiokas“ stato smėlio pilį, jis nusisuka ir kasa savąją duobelę.

Arba susirenka žaislus ir išeina į kitą smėlio dėžę. Tie, kurie įprastai būna patys visų nemėgstamiausi, pasiskundžia auklėtojai arba savo super mamai. Tai kas įvyko šįkart?

Tam, kad būtum nuomonės formuotoju, pirmiausia reikia turėti tvirtą pagrindą. Išsilavinimą, patirtį, kompetenciją. Kiek iš tų, kurie šiais laikais tokiais save laiko, realiai tam turi duomenis? Nenoriu išgirst atsakymo.

Tiesiog svarstau. Nes daugeliui paauglių iš tiesų dabar atrodo, jog mokytis nereikia. Tam, kad uždirbtum, užtenka kasdien į socialinius tinklus kelti „storius“, kritikuoti visus, kas tau nesumokėjo ir girti tuos, kas atsilygino. 

Ar mūsų šalies nuomonės formuotojų tikslas yra toks? Girti švytinčius rankų kremukus, naują traškučių pakuotę, šaldytą picą? Juk tie, kurie dar tik šniukštinėja, kas yra gyvenimas, jums, mielieji nuomonės formuotojai, ateityje uždirbs pensijas, išlaikys gydymo įstaigas ir švietimo sistemą. Tikrai būsite ramūs atidavę savo likimus į tokios, „trendų“ ir „instagramų vergų“ kartos rankas?

Dainius Martinaitis © Loretos Kondratė

Ar buvo padaryta klaidų organizuojant žaidimą? Be abejonės. Bet jos – ne mirtinos. Ir ne lemtingos ar pražudančios tautas. Juk kas nedirba tas neklysta, argi ne taip?

Kodėl žaidimas sulaukė kritikos? Dažnu atveju – pavydo. Dar viena priežastis – rasta eilinė proga pasireklamuoti.

Buvo kaltinančių Juliją, kad ji žaidimą sugalvojo norėdama padidinti savo sekėjų skaičių. Gal aš kažko nesuprantu, bet ar ne to trokšta visi nuomonės formuotojai? Kuo daugiau sekėjų, tuo brangesnis tavo „postas“. Juk taip? Tai kodėl kilo toks ažiotažas? Kažkas pagailėjo 500 eurų? Kažkam tai pasirodė neefektyvu? Amoralu? O kokie būdai dar yra kelti savo reitingus? Smulkios dovanėlės, įžūlus elgesys, kritika, perdėtas saldumas, pataikavimas reklamdaviams?

Ar tikrai nuomonės formuotojas negudrauja girdamas produktą, už kurio liaupses jam sumokėta? Jis sąžiningas? Na ir kas, kad postas pažymėtas reklamos ženklu. 

Rinkodaros ir marketingo specialistai patvirtintų – pasaulis vis ieško naujų būdų, kaip suvylioti pirkėjus. Ir randa. Dabar – nuomonės formuotojų era. O ar imdami atlygį jie prisiima atsakomybę už reklamuojamos prekės kokybę, efektyvumą, šalutinius poveikius?

O kodėl iš viso ima atlygį, o ne dirba visuomenei naudingo, neatlygintino darbo – sąžiningai apie viską informuoti? Visi pasirenka pagal save. Ir teisti nusprendusiojo nekopijuoti minios nevertėtų. Nebent... pavydu. Julija pirma, nutarusi padovanoti vertingą dovaną žmonėms, norėjusiems ją gauti, už tai buvo pasmerkta. Tai – tikrai protu nepaaiškinama.

Noras pasireklamuoti taip pat buvo labai akivaizdus šioje istorijoje. Ypač neskanu buvo skaityti rinkodaristų pasisakymus apie žaidimo organizatorių padarytas klaidas. Tikras ir profesionalus rinkodaros specialistas pripažins – per savo karjerą jis bus sukūręs ne vieną „prisvilusią“ reklaminę kampaniją, už kurią kažkas nemenkai susimokėjo. Bet kas apie tai žino? Tik reklamos kūrėjai ir nepatenkinti užsakovai. Tad, mėtantis akmenimis į kitus, pirma reik pasižiūrėt į save.

Praėjo nemažai laiko, o taip niekas netarė Julijai jokio viešo palaikymo žodžio. Kodėl? Bijo minios? Netekti užsakovų? Susigadinti savo reputaciją?

Labiausiai nuo to priklausomi iš socialinių tinklų uždirbantieji. Jų pragyvenimo šaltinis labai trapus, nes, kaip ir rašiau pradžioje, dažnu atveju viskas kuriama neturint nei mokslinio laipsnio, nei kompetencijų, nei patirties. O kur kitur tu be viso to įsidarbinsi? Sandėlyje, valymo įmonėje, braškių ūkyje?

Teatre, kur maži atlyginimai? Vadybininku? Nieko nenoriu sumenkinti, tik konstatuoju faktą. Nes per savo gyvenimą jau esu matęs visko ir ragavęs įvairių darbų. Nė vieno iš jų nesiginu. Kai ir to, kad esu apie save girdėjęs visokių legendų. Bet kam reikia, žino, koks aš iš tiesų. Visiems patikti ir nesinori, ir neįmanoma.

Reziumuojant šį ilgą tekstą, jį perskaičiujusių norisi paklausti – tai už ką visgi pasmerkėte moterį, dviejų vaikų mamą, mylinčią žmoną, besidalinančia tuo, ką turi, su kitais?

Gediminas Juodeika: smurtautojas – tai žmogus, neradęs harmonijos

Motyvacinių, savipagalbos knygų autorė iš JAV Louise L. Hay yra pasakiusi: „Viskas, ką transliuojate pasauliui, neišvengiamai grįžta atgal“.

Kodėl apie tai rašau? Nes ši citata puikiai tinka tiems, kurie vis dar naiviai tiki tuo, kad jų pasakyti aštrūs žodžiai, parašyti tekstai, padaryti veiksmai pridės jiems savivertės, bet neturės jokių pasekmių. Deja, tūkstametė žmonijos patirtis byloja ką kitą. Net ir diskutuojant apie psichologinius smurtautojus. O psichologinio smurto pavyzdžių, deja, viešojoje erdvėje pastaruoju metu netrūksta. Turbūt vienas iš ryškiausių nūdienos pavyzdžių – Instagrame vykęs žaidimas, kurio metu buvo galima laimėti automobilį.

Psichologinį smurtą galime patirti visur ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Žiniasklaidoje, įvairiose diskusijose ir tiesiog viešojoje erdvėje nuolat girdime apie psichologinio smurto problemą. Taip, iš tiesų tai yra problema, tačiau ar žinome, kas yra tas psichologinis smurtas?

Paprastai tariant, psichologinis piktnaudžiavimas tampa smurtu tuomet, kai išsakytais žodžiais yra specialiai ir pakartotinai siekiama įskaudinti ar sumenkinti kitą žmogų. Psichologinis smurtas kaip patyčios yra siejami su grasinimu, gėdinimu, išjuoka, agresyvumu, nukreiptu į nukentėjusįjį, ir žodiniu užgauliavimu.

Kai žmogus smurtauja psichologiškai, jis tarsi žaidžia su kito žmogaus mintimis, jausmais, savijauta. Tokiame santykyje yra prarandama lygybė tarp dviejų žmonių, nes vienas tampa tarsi stipresnis, kontroliuojantis ir valdingesnis, o kitas paklusnesnis ir nukentėjęs.

Aš galvoju, kad smurtaujantysis – tai žmogus, neturintis vidinės ramybės, neradęs harmonijos pirmiausia savyje, negebantis laikytis visuomenėje priimtų taisyklių.

Prieš kurį laiką buvau visuomenės sąmoningumo didinimo akcijos „Kauno vyrai už visuomenę be smurto!“ dalyvis. Tuomet viešai sakiau, kad žmogus yra gamtos dalis, gamtos sutvėrimas ir turbūt kalbėti apie smurtą bei agresiją reikėtų pradėti nuo to, kad šitie dalykai yra išlikimo dėsnis.

Vis dėlto, žmogus yra labai nutolęs nuo beždžionės ir apskritai labiausiai pažengęs sutvėrimas pasaulyje mąstymo prasme. Tačiau pasaulyje ir toliau vyksta karai, nusikaltimai, brutalūs smurto aktai, kito menkinimas viešojoje erdvėje, nesilaikoma visuomenėje priimtų taisyklių, ko civilizuotas ir mąstantis žmogus tarsi nebeturėtų daryti.

Gediminas Juodeika

Sunku atsakyti vienareikšmiškai, bet kartais atrodo, kad kažkokios dalies žmonių tas išlikimo dėsnis yra suvoktas neteisingai, labiau kaip koks susinaikinimo dėsnis. Kiekvienas savyje turime tą kovos instinktą ir kartais tenka matyti, kaip net visai maži vaikai (dažniau tai berniukai) žaisdami, o kartais ir labai rimtai, tarpusavyje kovoja ir stengiasi „nukauti“ vienas kitą.

Tai ir savo jėgos demonstravimas, nes tas, kuris nugali, yra laikomas stipresniu, labiau vertu pagarbos ar būti lyderiu. Ir taip suvokta patirtis kai kurių asmenų nešama per visą gyvenimą. Jie nesuvokia, kad pagarbą ir autoritetą galima pelnyti ir kitais būdais.

Visi padarome klaidų. Nes visi mes žmonės. Vieni – tikrai skaudžių, turinčių negrįžtamų pasekmių, sėjančių net mirtį. Kiti – tiesiog žmogiškų, suprantamų. Bet ar žmogui suklydus galima prieš jį smurtauti?

Ar tuomet mes tikrai geresni už tą suklupusįjį? Ar tampame dar blogesni ir žiauresni? Juk vaikystėje mus visus moko – gulinčio niekas nemuša, o stiprus dvasia bei poelgiais yra tas, kuris padeda parpuolusiam atsikelti. Jį apkabina, paguodžia, padrasina.

Mano nuomone, tai, kas prasidėjus, tęsiantis ir pasibaigus automobilio žaidimui vyko viešojoje erdvėje, taps ateities psichologinių, marketingo bei daugelio kitų vadovėlių ar seminarų nagrinėjimo objektu.

Socialinėje erdvėje pasireiškianti visuomenė šios istorijos kontekste kaip niekad buvo vieninga. Tik, tenka labai apgailestauti, kad didžiąją jos dalį suvienijo noras pasirodyti geresniu nei esi, patyčios bei virtualaus kraujo troškimas. Ir pabaigai – kaip jaustųsi visi pasisakiusieji, jei žodis būtų tapęs kūnu ir užpulti žmonės būtų neištėrę įtampos? Ar tokios aukos būtų vertas padarytas „nusikaltimas“?

Agnė ir Nerijus Juškos: „Geriau jau padaryti klaidą atleidžiant, nei klaidą nubaudžiant“

Būna tokių situacijų, kai nesinori nieko sakyti. Tik apkabinti ir palinkėti stiprybės. Visa šita džiaugsmą daugeliui turėjusi atnešti istorija tapo pavyzdžiu, kai geras darbas gali virsti ne tik blogu, bet ir smerktinu, nedovanotinu. Tiesa, ne visų akyse, bet tie, kurie galvojo priešingai, taip ir liko nepasisakę.

Dėl ko? Turbūt nesunku atspėti. Juk lengviau eiti su minia arba ją stebėti nei eiti prieš srovę. Pastarasis žingsnis ne tik atima jėgas, tačiau yra ir labai rizikingas. 

Nė viena iš žaidimo organizatorių iki šiol nebuvo susitepęs ar pagarsėjęs nedora, abejotina veikla. Todėl jais lyg ir nebūtų pagrindo abejoti. Iki tol, kol suklydo. Tiesiog suklydo. Bet kodėl jie buvo taip stipriai nubausti?

Kartą naršydami internete radome tokią citatą, kuri tarsi yra sukurta būtent šitai situacijai – „Geriau jau padaryti klaidą atleidžiant, nei klaidą nubaudžiant“. Tai galinga mintis. Ir labai prasminga. Į visą žaidimo istoriją žiūrime su viltimi, kad žmonės taps supratingesni ir gailestingesni, o tie, kas daro gerus darbus, net ir tokioms kliūtims iškilus, nenustos jų įgyvendinti.

N. Juška su šeima © Loretos Kondratė

Ieva Zasimauskaitė: „Bepamirškim dar ir to fakto, kad kritika ir patyčios - du skirtingi dalykai“

Aš pradžioje kažkaip praleidau pro akis ir tą konkursą, ir viską, kas vyksta, nes jaučiau, kad nenoriu gilintis. Tačiau vėliau buvo neįmanoma nepastebėti, nes atrodė, jog beveik viskas tik apie tai sukasi. Ir man pasidarė labai gaila, kad tai vyksta viešojoje erdvėje, kad tai mato tiek paaugliai, tiek suaugę ir jiems tai atrodo normalu! Teisti žmogų... Juk mes visi gyvenime darome klaidų...

Ir net nebūtinai tai buvo klaida! Kas taip pasakė? Man atrodo, kad Julija tiesiog dirbo savo darbą - juk reklama bei marketingas ir yra apie tai, kaip pritraukti sekėjus, žmones, kad jie pirktų arba naudotųsi tavo paslaugomis. 

Nors aš asmeniškai taip nebūčiau dariusi ir apskritai esu kitos nuomonės tiek apie reklamas, tiek apie sekėjus, bet man buvo skaudu žiūrėti į visus pasisakymus apie Juliją. Ypatingai po viso konkurso ir jos pasidalinto atsiprašymo.

Atrodo, kad žmonės tik ir laukė kažką parašyti BLOGO, bet ar nors vienas pagalvojo apie tai, kad ji turi jausmus, vaikus, šeimą? Kad jai irgi skauda... kad kritika yra gerai, bet ji turi būti konstruktyvi. Be to, intelektualaus žmogaus savybė yra kritiką sakyti asmeniškai, nes, kad ir kokia ji būtų, dažnai žeidžia ir tai visiškai normalu.

Kiekvienam kritika yra neskanu, bet nepamirškim dar ir to fakto, kad kritika ir patyčios - du skirtingi dalykai. Jeigu pažiūrėtume komentarus... ten GRYNOS patyčios. Aš labai daug bendrauju su žmonėmis, kurie ruošiasi žudytis arba jau yra tai bandę padaryti... įdomu kodėl? Kodėl jie taip daro?!

Dėl tų pačių patyčių!!! Kur štai pasižiūri kaip sėkmingi asmenys sėkmingai tai daro. ir galvoja ... hm matyt ir man tai priduos sėkmės ir laimės, nes juk nieko tokio... bet kuris po to ant pečių neš tai, kad žmogus susirgo depresija? Arba nusižudė? Sakysit, kad žmogus pats kaltas? Deja... išmokim ne tik teisti kitus, bet ir prisiimti savo veiksmų ar žodžių atsakomybę.