- Kaip minėsite gimtadienį, ar turite planų, idėjų?
- Pagrindinė idėja, kurią norėčiau įgyvendinti, bet neįgyvendinsiu, - pasprukti kur nors, kur šilta. Taip padariau praėjusiais metais. Buvau išvykusi į Kretą, o dabar atrodo, kad tikrai nepavyks, nes turiu labai daug darbų.
- Kur keliautumėte, jeigu būtų laiko?
- Galbūt į kokią nors kitą Graikijos salą arba į Ispaniją, Italiją. Man svarbiausia, kad būtų šilta.
- Turite tradicinį gimtadienio patiekalą?
- Per gimtadienį mėgdavau pati visko prigaminti, bet dabar tam nebėra laiko. Smagiausias dalykas būdavo palepinti studentus ar pažįstamus, kurie gausiai susirinkdavo namuose. Tai jau triūsdavai visą dieną arba kartais net ir dvi virtuvėje. Bet dabar laikas toks striukas, XXI amžius, tai kartais nueini su draugais į kavinę, kartais pabėgi... Galiausiai kokie čia šventimai? 66-eri - velnio skaičius, tokie velnio metai.
- Kas jus pasveikina per gimtadienį?
- Seniau visada pasveikindavo amžiną atilsį mama, o dabar kartais labai netikėtai pasveikina žmonės, su kuriais esi tik vieną kartą susitikęs, paskambina žmonės, kuriuos filmavai, tie, kuriems kartais kokį gerą žodį pasakei. Visokių būna. Visada paskambina Gurskai, tokia tremtinių šeimyna, kurią filmavau. Tai jie visą laiką net į televiziją gėlę, saldainių atneša. Bet metai vis dedasi, dedasi, tai sunku visą laiką tą padaryti. Kartais žmonės išlieka, kai filmuoji juos, susiduri su jais, ypač dar jeigu paskelbia koks nors laikraštis, tai tuoj prisimena visi ir paskambina, sveikina.
- Kūrėte laidas apie lietuvius Amerikoje. Ten gyvenančių lietuvių gyvenimas labai skiriasi nuo gyvenimo Lietuvoje? Koks įspūdis jums pasiliko?
- Taip, filmavau Sietle, iki dabar darau tas laidas. Šita išvyka į Sietlą, kuri buvo vasarą, padarė man labai didelį įspūdį. Tai buvo ne tie emigrantai, kuriuos mačiau Čikagoje, Bostone ar kituose Šiaurės Amerikos miestuose. Sietle buvo ypatinga atmosfera, nes čia susidūrė dvi emigrantų kartos. Tai yra senoji išeivija arba pokario dipukai, kurie atvažiavo 1949 metais, ir trečiabangininkai, kurie atvyko po dvidešimties metų. Tie žmonės atvažiavo išsilavinę, turintys specialybę, jie buvo ne vien tik ekonominiai emigrantai, kuriems rūpėjo, kaip nusipirkti naują mašiną.
Susidarė unikali situacija. Būtent anie, jau senstantys žmonės vėliau atvažiavusius išmintingai priėmė. Jie matė, kad jau sensta ir jeigu neperduos vairo jauniems, jeigu jaunimas nepuoselės lietuvybės, nieko neišeis. Tai man padarė didelį įspūdį. Ten gyvenantys lietuviai yra tvirti, žinantys, ką daro, kur dirba, turintys labai atvirą nuostatą Lietuvos atžvilgiu, dideli patriotai. Taip sakant, ne karštos galvos, bet žmonės, kurie žino, kad viskas vis dėlto gyvenime keičiasi.
Įsivaizduokit, Lietuvos garbės konsulas Vytautas Lapatinskas, kurį kalbinau, sulaukęs 91 metų ir paklaustas, kaip draugauja su kompiuteriu, atsako: „Draugauju. Tai kaipgi nedraugausi, juk su brika nevažinėsi. Aš turiu būti pavyzdžiu dukrai, parodyti, kad irgi viską sugebu, kad reikia mokytis.“ Suprantat, tas išlikęs žmonių smalsumas, didelis aktyvumas žavi. Jie vienas kitą gerbia, myli. Gal už tai kiekvieną sekmadienį tos laidos yra žiūrimos.
- Ko ten yra daugiau negu pas mus, ko trūksta mūsų šalyje?
- Mums visiems trūksta meilės žmogui, atjautos, sugebėjimo pamatyti, kas yra šalia tavęs. Trūksta sugebėjimo priimti kad ir mažiausią darbelį, kurį žmogus padarė, kad galėtum jam pasakyti ačiū. Šiandien mes net nepažvelgiam į žmogų, net nepasisveikinam. Atrodo, kad viskas vyksta savaime, bet niekas savaime nesidaro. Kiekvieną, net mažiuką, darbą padaro žmogus. Jums nereikia, kad kas nors lapus nugrėbtų? Nereikia, kai įeinant į parduotuvę durys gerai varstytųsi? Jeigu jos neužsidaro, vadinasi, jas kažkas turi pataisyti. Kiekvienas, net ir mažas, darbelis yra svarbus. Negali žvelgti į žmogų kaip į nereikalingą šiukšlę, kurią gali bet kurią dieną paimti ir sušluoti. Kiekvienas žmogus yra vertybė. Žmogus dirba tai, ką jis sugeba, ir už tai jį reikia sugebėti mylėti.
Parengta pagal priedą „TV publika“
Rašyti komentarą