Zita Tallat-Kelpšaitė: "Kai būna sunku, važiuoju pasikalbėti su jūra"

Zita Tallat-Kelpšaitė: "Kai būna sunku, važiuoju pasikalbėti su jūra"

Šiandien žurnalistei, žurnalo "JŪRA MOPE SEA" įkūrėjai ir redaktorei Zitai Tallat-Kelpšaitei sukanka 65 metai. Šį savaitgalį gimtadienio atšvęsti nepavyks, nes jau pirmadienį laukia kelionė į Kanadą, kur Toronto mieste vyks tarptautinė konferencija "Global AirRail 2015".

APIE GIMTADIENĮ: Šiemet rengiu vakarėlį draugams. Birželio 7-ąją artimiausi draugai susirinks mūsų namuose Kalotėje.

JAUNYSTĖS DOVANA: 18-ojo gimtadienio proga mama man padovanojo kelionę. Nusipirkau kelialapį į senosios Rusijos miestus. Taip išėjo, kad toje kelionėje aš susipažinau su būsimuoju Fausto tėvu Nabiliu. Kai aš jį pamačiau šokiuose įeinant pro duris, pasakiau: šitas vyras bus mano. Po to mes šešerius metus draugavome, tada gimė Faustas. Jis ir tapo didžiausia dovana.

APIE SAPNUS: Aš sapnuoju labai gražius sapnus. Tarsi kokius romanus. Sapnuose skraidau, mačiau laimės paukštę. Ji buvo nepaprasto grožio, visa švytinti. Sapnuoju skraidymus, o pats smagiausias sapnas, kai skraidau ant šluotos.

VARDO ISTORIJA: Aš nelabai patenkinta savo vardu. Tėvas mane norėjo pavadinti Kleopatra ir man tai būtų labai patikę. Bet mama prieštaravo, sakė, kaip kaime žmonėms atrodys toks įmantrus vardas. Reikia paprastesnio.
 

APIE PRAVARDĘ: Labai mėgau literatūrą, daug skaičiau. Kartą reikėjo atsakinėti ir niekas klasėje nebuvo skaitęs Čarlzo Dikenso romano "Dombis ir sūnus". Aš pakėliau ranką ir pradėjau pasakoti apie heroję Misis Pipčin. Taip ir prigijo, visi mane ėmė vadinti misis Pipčin. Manęs ši pravardė visai neerzino, ji juk rodė mano intelektą.
 

NE SPAUDAI: Ūgis 170 cm, svoris 68 kg, akių spalvos nežinau, plaukų spalva - kaštoninė.
 

APIE LAIMĘ: Laimė yra būsena ir reikia stengtis ją pajausti, pagauti. Ir kitiems linkiu mažiau bumbėti, skųstis, o džiaugtis kiekviena diena. Ir nesinervinti dėl visokių praradimų.
 

APIE AŠARAS: Galiu pravirkti žiūrėdama gerą filmą, skaitydama gerą knygą.

APIE NAMŲ RUOŠĄ: Nepatinka visi darbai namie. Galėčiau virtuvę užrakinti. Moku, darau, bet nepatinka.

APIE RELIKVIJAS: Labai branginu mamos nuotrauką, kurioje ji įamžinta su didžiule, tarsi karūna, kasa. Ši nuotrauka kabo ant sienos.

APIE SAVE: Esu visiškai laisvas žmogus. Labai tą vertinu, branginu. Už jokius dalykus nenorėčiau tos laisvės prarasti.

SVAJONĖS: Vaikystėje svajojau tapti artiste, netgi buvau nuvykusi pas Juozą Miltinį. Jis mane išklausė. Aš jam skaičiau poezijos, prozos kūrinius. Pasakė, kad galėčiau mokytis, bet atvažiuoti reikėtų po 2 metų, nes kursas jau buvo surinktas. Kai sužinojau daugiau apie būsimą aktoriaus profesiją, noras studijuoti išblėso. Čia reikėjo besąlygiškai paklusti. Aš tam nesutverta.

PIRMOJI MEILĖ: Mane užklupo, kai man buvo šešeri. Mano "vaikinui" Vaitiekui tuo metu buvo gal 14 metų. Apsiaudavau mamos aukštakulniais, į plaukus įsisegdavau gėlę ir laukdavau prie vartelių, kada jis eis į mokyklą arba grįš iš jos. Jis irgi man nebuvo abejingas, nes netgi mažas naginytes buvo man pasiuvęs. Kartais net į mokyklą neidavo. Sakydavo mano tėvams: "Aš su Zitele pabūsiu."

APIE ŠAKNIS: Mano pavardė turi totoriškas šaknis. Iš tų laikų, kai Vytautas Didysis į Lietuvą pasikvietė totorių karių iš Krymo. Skyrė jiems titulus, davė žemių. Toks vienas totorių karys Tallat įsimylėjo bajoraitę Kelpšaitę iš garsios Kelpšų giminės. Bajoraitė buvo įnoringa, vis jaunikiai jai netiko. Kariui ji pareiškė: jeigu iš mūšio parneš jos tėvo priešo galvą - tekėsianti už jo. Vyras išjojo į mūšį, narsiai kovėsi. Bet tas priešas jau kažkieno buvo nukautas, todėl karys paėmė į nelaisvę kitą mylimosios tėvo priešą ir parklupdė prie merginos kojų. Kaip ten buvo su tuo priešu, istorija nutyli, bet bajoraitė žodį tesėjo ir ištekėjo už totoriaus. Nuo to laiko, jau daugiau nei 600 metų, gyvuoja Tallat-Kelpšų pavardė.

APIE PAVARDES: Čia dar kita istorija. Visas mano gyvenimas - ištisos istorijos... Vyro Sauliaus pavardė irgi gana žinoma: jo tėvas buvo garsus keramikas Valdemaras Manomaitis. Tekėdama norėjau pasilikti savo pavardę arba vyro prisijungti prie mergautinės. Bet mane kone privertė vadintis vyro pavarde. Tapau Zita Manomaitiene. Ir vis tiek niekaip negalėjau priprasti prie savo naujosios pavardės. Kartą sėdžiu poliklinikoje, išeina iš kabineto seselė ir kviečia Manomaitienę. Sėdžiu, dairausi, kur ta Manomaitienė... Tik tada man topt: taigi čia aš! Nutariau susigrąžinti savo pavardę ir į jokią kitą daugiau niekada gyvenime nekeičiau ir nekeisiu.

KELIAS Į KLAIPĖDĄ: Gimiau Kelmės rajone. Įstojau neakivaizdžiai studijuoti žurnalistikos ir pradėjau dirbti Šilalės rajoniniame laikraštėlyje. Vieną rytą atsibudau ir supratau, kad man reikia iš čia išvažiuoti. Į darbą atėjau jau su lagaminu, padėjau ant stalo pareiškimą ir išėjau į stotį. Pasvarsčiau ir nutariau, kur važiuos pirmas autobusas, į tą miestą ir važiuosiu. Žiūriu, stovi autobusas Šilalė-Klaipėda. Vadinasi, į Klaipėdą. Taip likimas atvedė mane į šį vėjų miestą. Nesigailiu...

KELIAS Į JŪRĄ: Kai buvo kuriamas savaitraštis "Lietuvos jūreivis", mane pakvietė dirbti redaktoriaus pavaduotoja. Redaktorė padirbo mėnesį ir išplaukė į jūrą palikusi mane vieną vadovauti kolektyvui. Tais laikais išplaukti į jūrą buvo vienintelis būdas pamatyti pasaulį. Grįžo redaktorė po mėnesio ir sako: "O dabar jūs, Zita, plauksite." Laivo sąrašuose negalėjai būti žurnalistė: man padarė jūreivio pasą, tapau antruoju šturmanu! Pirmasis mano reisas buvo dar anglimis kūrenamu garlaiviu "Jelec", kuris į Ispaniją gabeno akmens anglį.

APIE PASAULĮ: Jūra pakeitė mano gyvenimą, aš pamačiau pasaulį, kuriame buvo visko: nuo kalnų iki... batelių. Laivui sustojus uoste, nueidavai į parduotuvę, iki proto netekimo išsimatuodavai gražiausius batelius. Gaudavome gerą algą valiuta, todėl ir pinigų buvo užtektinai nusipirkti, ką nori.

ANŪKĖS: Turiu dvi anūkes, todėl mes dabar esame trys Tallat-Kelpšaitės, uch, kokia jėga!

APIE VAIKUS: Jie - didžiausi patarėjai ir draugai. Faustas su partneriu užsiima verslu, Valdemaras - laisvas menininkas, o jaunėlė Milda - verslininkė. Ji gyvena Londone ir organizuoja tarptautines konferencijas pasauliniu mastu, leidžia specializuotą žurnalą.

APIE SKRYBĖLAITES: Jas pradėjau nešioti dar studijų laikais. Pirmąją nusipirkau įstojusi į universitetą. Kai atvažiavau į Klaipėdą, buvau bene vienintelė moteris, kuri čia nešiojo skrybėlaitę. Vėliau atsirado pasekėjų. Mano kolekcija gerokai išaugo - šiandien joje jau daugiau nei šimtas egzempliorių.

APIE ĮVAIZDĮ: Nei aš noriu ko nors šokiruoti, nei ypatingai išsiskirti. Tiesiog noriu atrodyti taip, kaip atrodau. Kiti mano, kad puošiausi kelias valandas, o būna, vakarėliui susiruošiu vos per penkiolika minučių.

APIE STILIŲ: Visą laiką stengiausi būti stilinga. Sovietmečiu tai nebuvo paprasta. Todėl siūdavau, megzdavau sukneles, kostiumėlius. Tuo metu dirbau laivininkystės bendrovėje, ten dirbo žymios to meto ponios, jūrininkų žmonos, jos atrodė ypač prabangiai, o man teko pasitelkti išmonę...

APIE PRIPAŽINIMĄ: Iki šiol turiu istorinę suknelę, kurią mezgiau iš linų, užaugintų mano proprosenelio. Kažkada labai seniai Klaipėdoje buvo surengta vieno prancūzų dizainerio paroda. Nuėjau į tą parodą su ta suknele. Dizaineris buvo nustebęs ir sužavėtas, jis man sako: mainome, už šią suknelę pasirinkite bet kurį mano modelį iš kolekcijos. Nesutikau.

APIE NORUS: Man norisi daryti tai, ko kiti nedaro. Ir man visai nerūpi, jei kam atrodo, kad esu išsišokėlė. Nekenčiu nuobodybės ir neturiu kalbos su nuobodžiais žmonėmis.

APIE LAIKĄ: Kartais man atrodo, kad aš per vėlai gimiau. Man labai patiktų gyventi kokiame aštuonioliktame amžiuje, vaikščioti su krinolino suknelėmis, skrybėlaitėmis... Tačiau tuomet nebūčiau galėjusi įgyvendinti savo idėjų.

SENTENCIJOS: Nuo jaunystės mėgau posakį: "Jeigu nori, tai gali."

APIE GROŽĮ: Patinka rožės, tulpės, narcizai. Gražiausios spalvos - raudona, juoda. Patinka beveik visi metų laikai, išskyrus žiemą, kai man nuolat šalta.

TOBULAS VYRAS: Turi būti išmintingas, pasitikintis savimi, turintis humoro jausmą, savarankiškas, sugebantis uždirbti pinigus, pasitempęs. Nebūtinai turi padėti namų ruošoje, nes tik trukdo.

APIE SAVIKRITIKĄ: Galbūt reikėtų atsikratyti savo per daug didelio tobulumo siekio, noro viską daryti pačiai.

APIE PINIGUS: Tai sąlyga normaliai, oriai gyventi. Aš mėgstu prabangą.

APIE AUTOMOBILĮ: Šiuo metu vairuoju labai ekonomišką hibridinį "Toyota Auris". Šiaip visą gyvenimą vairuoju japoniškus automobilius. Svajonių automobilis - hibridinis "Lexus".

APIE KITUS: Mane labai traukia aristokratiškumas.

APIE KNYGAS: Rekomenduočiau psichologinio turinio Clarissos Pinkolos Estes knygą "Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose". Drąsiai ją pavadinčiau moters enciklopedija.

APIE SKAITYMĄ: Skaitau daug vakarais arba naktimis, o savaitgaliais leidžiu sau paskaityti ir rytais lovoje.

APIE PAVYDĄ: Esu nepavydi. Priešingai, noriu, kad visiems būtų kuo geriau, tada ir man bus geriau.

APIE KLAIPĖDĄ: Tai yra laisvas miestas, laisva būsena, laisva dvasia.

APIE ATSIPALAIDAVIMĄ: Labiausiai atsipalaiduoju šokdama.

APIE MAISTĄ: Nesu didelė saldumynų mėgėja. Geriau jau skani silkė, negu saldumynai. Patinka žuvies patiekalai. Iš vaisių skaniausi persimonai, mangai. Iš daržovių - burokėliai, šparaginės pupelės. Šaldytuve privalo būti sūrio, sviesto, jogurto. Dietų niekada nesilaikiau. Mokyklines sukneles galiu apsivilkti be vargo.

APIE POKŠTUS: Kažkada balandžio 1-ąją Melagių dienos proga apgavau tėtį. Gal tris kilometrus jis pėdino neva parsinešti kombinuotų pašarų. Kai parėjo, priekaištavo: "Na, Zitele, kam tu mane apgavai..."

APIE PAŠAUKIMĄ: Daugeliui atrodo, kad turėčiau rašyti apie grožį ir madas. Aš mėgstu kartais apie tai paskaityti. Tačiau tai - laisvalaikio temos. Bet iš esmės mane domina rimtos temos: pasaulio raida, mokslas, ekonomika, jūra, verslas, inovacijos ir kiti svarbūs pasaulio ir žmogaus egzistencijos dalykai.

APIE JŪRĄ: Jūra mano atgaiva, įkvėpimo šaltinis. Kai būna labai sunku, važiuoju pasikalbėti su jūra. Būna, kad net vidurnaktį ateina nenumaldomas noras pasivaikščioti pajūriu. Esu net maldą jūrai sukūrusi.

KLAIPĖDA PO 100 METŲ. Aš matau klestėjimą.

APIE GALIMYBES: Jeigu galėčiau pasukti gyvenimo laikrodį atgal ir sustabdyti, kažkur sustočiau ties 50-mečiu.

APIE RUTINĄ: Pagal savo amžių jau lyg ir galėčiau nieko neveikti. Bet gyventi ramiai, be darbo, be veiklos - ne man. Rutina ir tuščios kalbos mane nervina.

ATEITIES PLANAI: Galbūt rasiu laiko ir parašysiu knygą, kurioje pasidalinčiau kelionių ir gyvenimo įspūdžiais...

Kalbino Gintaras TOMKUS

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder