- Ką jums reiškia tai, kad pirmasis lietuviškas palydovas „LitSat-1“ ( į kosmosą paleistas šių metų vasario baigoje) kovo 11 d. „prabilo“ jūsų balsu?
- Garsinau reportažus apie misiją ir manęs paprašė įgarsinti ir šaukinį. Tai buvo gan netikėta, tačiau sujaudino ir pradžiugino taip, kad net paširdžiai nutirpo. Pirmojo lietuviško palydovo kelionė yra ypatingas, istorinis projektas, kuriuo visi tiesiog privalome didžiuotis. Tad aš džiaugiuosi, kad kažkokiu būdu prie to prisidėjau. Ir labai džiugu, jog pirmą kartą lietuviški žodžiai nuskambėjo šaliai svarbią kovo 11 d.
- Esate Lietuvos patriotas?
- Tikrai taip. Mano senelis buvo tremtinys, o tėtis krašto apsaugos karininkas. Jie man įskiepijo patriotizmo jausmą, perduodamą iš kartos į kartą. Visuomet klausiausi istorijų apie šalį, Sausio 13-ąją, ir visuomet tuo domėjausi. Man pikta, kai kas nors nepagarbiai atsiliepia apie mano šalį. Jei gimėme Lietuvoje, mylėkime ją kaip savo motiną, neieškokime pamotės, kuri važinėjasi „Porsche“. Negalima nemylėti savo mamos todėl, kad ji negali nupirkti prabangios mašinos. Negalima išsižadėti ir savo šalies. Jei kas nors pradeda burbėti apie Lietuvą, juos raminu ir klausiu, ką jie gali pasiūlyti savo šaliai. Labai džiaugiuosi, kad tokiomis misijomis mes turime galimybę dar kartą visi susivienyti ir prisiminti tai, kas svarbiausia, ir aš galiu prisidėti.
- Kaip manote, ar žmonės tinkamai supranta šios misijos prasmę?
- Ne, bet manau, kad jiems ir nereikia į tai gilintis, kaip tai daro fizikai. Šių laikų bėda, kad svarbius įvykius visuomenei reikia pateikti kaip pramogą, nes kitaip jiems bus neįdomu. Jei žmonės gauna duonos ir pramogų, jie ploja katučių. Duonos jie turi patys, tad ieško pramogų. Jei šis įvykis būtų pateiktas sausiau, nebūtų sudominęs. Bet nemanau, kad tai blogai. Kas norės, pasigilins, ką tas palydovas daro ir kokias funkcijas atlieka. Smagu, kad palydovo kelionė pažadino bent kokį tautinio pasididžiavimo jausmą, nes mūsų nedidelei šaliai tai žingsnis į priekį. Be to, tas žaidimas įtraukė labai daug žmonių – juk 3 žodžius galėjo rinkti visi.
- Kosmose skambėjo „Lietuva myli laisvę“. O ar būtumėte ištaręs kitokią frazę?
- Tikrai nieko nekeisčiau. Tie žodžiai buvo rinkti ilgai ir atsakingai. Ši frazė tarsi primena – nebijok pasakyti, kad myli Lietuvą. Daug kas šūkauja, kad myli Norvegiją, Jungtinę Karalystę ar Paryžių, tačiau niekas nedrįsta pasakyti, kad myli Lietuvą. Dirbdamas savo darbą pastebėjau, kad žmonės dažnai painioja meilę tėvynei ir politiką. Tačiau tai ne tas pats. Žinoma, džiaugiuosi, kad į kosmosą neiškeliavo „Cepelinai“. (Juokiasi.)
- Balsas, nuskambėjęs kosmose, jau daugiau nei dešimtmetį skamba iš radijo eterio. Kaip atsidūrėte prie pulto?
- Taip, iš radijo eterio mano balsas aidi jau 16 metų. Mano istorijos tikriausiai vertos filmo scenarijaus. Pamačiau tikrą radijo stotį, visą jos virtuvę. Pamenu, dar mokykloje su draugais brązgindavome gitaras ir nuolat pagalvodavome, jog būtų šaunu, jei per radiją galėtume transliuoti dainas, kurios mums patinka. Esu kilęs iš Marijampolės. Kai buvau 15 metų, Marijampolėje atsirado radijo stotis „Kapsai“. Vyresnis draugas ten įsidarbino. Laisvalaikį ten ir leisdavau - klausydavausi muzikos, brązgindavau gitarą, įrašinėdavom kažką, naršydavome internete. Pasakiau draugui, kad ir aš norėčiau padirbėti, kad ir nemokamai, naktimis. Stoties direktorius mane pasikvietė į pokalbį. Jis pastebėjo, kad nekalbu suvalkietiškai, ir pasakė, jog galiu pradėti darbuotis ryto laidoje. O rytinės laidos - ne visai tai, ko tikėjausi. Man teko rinkti informaciją, rengti spaudos apžvalgas ir skaityti žinias. Iš pradžių labai jaudindavausi, mane labai įpareigojo žinojimas, kad manęs klausosi dešimtys tūkstančių žmonių. Po kelerių metų išvykau iš Marijampolės, dirbau Kauno radijo stotyje „Tau“, galiausiai atvykau į Vilnių, kur jau 11 metų dirbu „Power Hit Radio“.
- Kuo jus žavi darbas prie pulto?
- Tai nuolatinė improvizacija. Nors ir šis darbas gali tapti rutina, rizika mažesnė. Nenoriu įžeisti žmonių, kurie dirba ofisuose ir tuo džiaugiasi, nes ir ten yra savų iššūkių. Mano didžiausias iššūkis – patikti klausytojui. Nuo rutinos kiek nutolsti, nes nuolat reikia viskuo domėtis, kad visuomet turėtum ką pasakyti. Jei niekuo nesidomi, klausytojams greitai gali tapti neįdomus. Yra žmonių, kurie mano, jog darbas radijuje gali būti būdas išgarsėti, susipažinti su žvaigždėmis. Tačiau tokiems galiu pasakyti, kad jei apsilankęs poroje vakarėlių tampi žvaigžde, tai anokia esi žvaigždė. Reikia būti žinomam už savo darbus. Dirbdamas radijo stotyje, kurios klausosi jaunimas, turi būti atsakingas už paauglį, kuris tave išgirsta. Negali rodyti pavyzdžio, kad būti kvailam – smagu. Reikia pasakyti, kad tuštybė – negerai, reikia jiems pateikti informacijos, kuri juos „užkabins“ ir jie pasidomės plačiau. Tačiau negali kaip mokytojas baksnoti ir nurodinėti, reikia atrasti būdą pasiekti jų ausis ir pasakyti tai jų kalba. Natūralu, jog jaunimas maištauja, o aš jau subrendau ir manau, kad turiu ką jiems pasakyti.
- Kaip atsipalaiduojate uždaręs radijo stoties duris?
- Geriausiai nuo darbų atitrūkstu mindamas dviračio pedalus. Dviračiu važinėdavausi paauglystėje, tačiau vėliau apleidau. Mokykloje dažnai norisi lankyti daugybę būrelių, tačiau prasideda paaugliškos šėlionės ir sportą pamiršti. Tada užaugi ir susimąstai – žalingi įpročiai kenkia sveikatai, baliai iki paryčių – beprasmiški ir pradedi ieškotis veiklos, hobio. Prieš keletą metų draugas pasodino mane ant dviračio. Tiesa, eidamas pirkti dviračio svarsčiau, ar man jo tikrai reikia, tačiau kai jį įsigijau, nebuvo kur trauktis. Pamenu, kad iš pradžių grįždavau iš treniruotės pavargęs, akyse žalia. Tačiau tokia bėda pavasarį kamuoja daugelį – visi nori greitų rezultatų, pataisyti figūrą, tačiau taip greitai niekas nesidaro. Mane draugai paprotino, kad viską reikia daryti taisyklingai ir nuosekliai. Žinau, jog profesionalu nebūsiu, tačiau minti – labai smagu. Tačiau nuoseklus tikslo siekimas ir treniruotės kartais taip pat gali tapti rutina, tačiau po darbo tikrai puikiai atpalaiduoja.
- Girdėjome, kad iš Vilniaus į Kauną esate numynęs 91 km. Tiesa?
- Taip. Po to įvykio teko skaityti, kad numyniau ganėtinai ekstremalią 91 km distanciją. Iš tiesų 91 km - nedaug. Ilgos distancijos treniruojantis yra rekomenduojamos kartą per savaitę. Treniruočių metu esu numynęs ir daugiau. Kartą nuvažiavau iki Kernavės, tada iki Širvintų ir taip pravažiavau 115 km. Treniruočių per kurias nuvažiavau 100 ir daugiau km. Buvo ir daugiau, tad 91 kilometras mažai ką reiškia, nieko čia ekstremalaus. Mano svajonė – apvažiuoti Lietuvą. Buvau susidaręs maršrutą, kurios ilgis 1323 km, simboliška, nes tai oficiali Vilniaus įkūrimo data. Tai graži patriotinė sąsaja, tačiau pati mintis kol kas lieka neįgyvendinta.
- O ar varžybose nedalyvaujate?
- Kol kas nedalyvavau, tačiau šią vasarą planuoju. Susilažinau su draugais, kad už simbolinę kainą turėsiu parduoti savo dviratį, jei nestartuosiu bent 5 varžybose. Gerai, kad neprivalau finišuoti. (Juokiasi.)
- Ne tik važinėjatės dviračiais, tačiau ir fotografuojate?
- Taip. Hobiai įtraukia. Labai džiaugiausi, kai draugas parvežė lenktyninio dviračio grandinės gabalėlį iš „Tour de France“ varžybų, iš jo pasidariau apyrankę ir ją nešioju. Kai susidėjau su dviratininkais, pradėjau treniruotis ir lankytis varžybose. Kartą į varžybas nusinešiau fotoaparatą ir pradėjau domėtis, kodėl man nepavyksta padaryti tokio kadro kaip kitiems. Taip nutiko, kad paprastomis savaitės dienomis minu pedalus, o savaitgaliais fotografuoju varžybas. Pagauti gražų kadrą – iššūkis. Taip atnaujinau savo aparatūrą, pradėjau domėtis, lankytis seminaruose, mokymuose. Dabar fotografuoju ne tik dviračių sportą, bet kartais ir kovos menus ar pan.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą