Žmogus, kurio žmona - tapyba

"Tėveliams patiko šis mano užsiėmimas. Mama Konstancija buvo gera raštuotų lovatiesių audėja, tarnavo pas ūkininkus, ir per žiemą ūkio darbų vargti jai nereikėjo. Kai ištekėjo, nuo Rudgalvių kaimo bevaikių senukų gavo trobą ir ūkelį, ir juos išlaikė. Tėvas buvo žemdirbys, tarnavo pas ūkininkus", - pasakojo 72 metus einantis ponas Juozas. Užaugęs su dviem seserimis (broliukas mirė dar mažas) žmogus juokauja, kad šeimoje buvo dvi protingos, o trečias - dailininkas.

Žemelė, kurią jo mama gavo, buvo molėta, viskas, kas pasėta, supūdavo, gyvenimas buvo vargingas. Vaikas išmoko grėbti vos tik dalgį įstengė pakelti, o karvutė buvo viena, nereikėjo ganyti. Per karą didįjį kambarį teko užleisti trims rusų karininkams, o kai jie turėjo bėgti, paliko priemenėje minų ir granatų. Vokiečiams kaimas neužkliuvo, šaudė vos vieną naktį. Senutė, pas kurią gyveno, jau buvo mirusi, o seniukas atsisakė kur nors slėptis, nors Ramanauskai buvo išsikasę griovį ir pasistatę rūsiuką. Rytą sugrįžta - namo sienos išvarpytas kulkų, o seniukas sėdi sau ant krosnies su rožiniu ir poteriauja.

Peršokta kartelė

Ilgus metus dailininkas pristatydavo savo darbus Amerikos lietuvių įsteigtam tapytojo Adomo Varno konkursui, tačiau jį laimėjusiajam premija buvo tiesiog juokinga.

J. Ramanauskas galvoja, kad jam pavyko peršokti tautodailininko kartelę ir priartėti prie profesionalų gildijos. Dalyvaudavo Raseiniuose ir Maironio vardo dailininkų konkursuose, bet anuos laimėdavo "grynieji", šiek tiek primityvūs tautodailininkai. Jis niekur nesimokė tapybos, tačiau sovietmečiu prenumeravo rusiškus leidinius "Iskustvo", "Chudožnik", "Tvorčestvo", o ten atrasdavo dailininko pradžiamokslį ir reprodukcijų.

"Paveikslai pas mane ateina, aš pirmiausia juos "pamatau", o paskui turiu tapyti. Dažniausiai tai būna naktį, anksčiau šokdavau iš lovos ir eskizą nusipaišydavau, o dabar tik rytmetį užsirašau pavadinimą", - sakė menininkas, kraustydamas stirtą savo drobių, nes norėjo "atkasti" nuo ano rudens ten užsilikusią striukę.

Pasiskundžia, kad baigėsi aukso amžius, paveikslų beveik niekas neperka, gyvenimėlis liūdnas, o netapyti jis negali. Pensija maža, reikia rėmų, dažų, porėmių, tad kartais tenka ir kruopomis misti. Nebėra iš ko spaudos prenumeruoti, bet kas savaitę perka "Šiaurės Atėnus". Gargždų kultūros centras nusipirko paveikslą "Minijos vingis", tad už tuos pinigus naujas duris įsistatė.

Kažkada Juozas dirbo melioracijos gamykloje dailininku, tuomet buvo daug darbo: plakatai, šūkiai, sienlaikraščio po 12 egzempliorių. Už didelį kaip dviejų aukštų namas pano, kuriame vaizdavo Leniną, gavo premiją - 300 rublių. O dabar, kai tautodailės salone žmonės nuperka paveikslą, įkainotą 1 200 litų, į rankas gauna tik 700.

Anksčiau J. Ramanauskui ir karikatūras teko piešti - girtuokliaujančių darbo metu darbininkų, vagišių, važinėjo po objektus. Panašių į herojus nesistengė nupiešti, kad nekiltų vaidų ar muštynių.

Mieliausias pagyrimas

"Nieko gražesnio nesu girdėjęs kaip vieno lankytojo mintį: "Šitas dailininkas yra filosofas", - sakė J. Ramanauskas. Vaikystėje rašęs ir eiles, sako, kad jas pranoko tapyba ir fotografija. Gargždų fotografijos muziejuje ruošia autorinę fotografijų parodą. Sakė, jog ir sovietmečiu rengė patriotines parodas: fotografavo vaikus, tėviškę, o tos detalės, gamtos motyvai, kuriuos dabar "traukia", praverčia tapant. Kūrybos idėjos gimsta virtuvėje, einant gatve, bet dažniausiai - lovoje.

"Niekas pas mane neužeina, niekam aš nesvarbus, mieste ir be manęs yra menininkų. Peizažą meistriškai eidavosi tapyti, kai išgerdavau dvi stiklines vyno, o portretą, jeigu nori žmogų pavaizduoti gyvą, gerą, ir dar jo dvasią įdėti, tai išgėrusiam geriau prie molberto nelįsti. O man nelabai rūpi kitkas - nei tvarka kambaryje, nei kelis mėnesius nesiurbtas kilimas, tik svarbu, ką tapyti. Sunkiausia apsispręsti, kokį tapyti",- sakė kūrėjas.

Šiuo metu jis platoniškai įsimylėjęs kaip modelį vieną damą, tik toji nesutiko pozuoti. Aktų tapyti ir nebandė. Užtat tapys kaimynę Karoliną - miniatiūrinę, labai žavią, išdykusią ir dvasia turtingą, imlią, ir pavaizduos ją kaip karalienę.

Mintis užsirašo blonknotėlyje, vogčiomis perskaičiau keletą Juozo sugalvotų sentencijų. Paprastos, bet teisingos: "Kas nieko savyje neturi, tas ir kitame nieko nemato". "Kvaili žmonės būna žiaurūs. Kvailybė ir žiaurumas - dvyniai, jų reikia vengti, bet baimės jie neverti."

Visą gyvenimą dailininką supo gražios moterys, draugės, bet vedęs nė karto nebuvo: "Jaunystėje labai gražiai mylėjau, ir pats buvau mylimas, bet pasistačiau sau tokį baisų klausimą: ar laimingai gyvensiu su moterimi šeimyniškai, ar tik tapyti. Teptukų plauti jai tikrai nepatikėčiau. Na, ir nusprendžiau, kad mano žmona bus tapyba", - sakė jis.

Dievas kambaryje

Į jo paveikslus dažnai ateina tėveliai, kaip antai viename jų - "Rekviem tėviškei" - matyti kaimo stogais išeinanti į anapusybę mamytė, tėvas prie darbų ar prie stalo.

Atrastum drobėse ir kiaulės skerdynes, mirusio draugo raudą, ir Belzebubą, ir pragaro vartus, ir pasaulio pabaigą: "Stengiuosi, kad koloritas būtų lietuviškas. Tapydamas "Kelią" siekiau, kad būtų nerimo, nes čia yra žmogaus gyvenimas. Bandoje viena avelė - juoda, paklydusi, vadinu ją Judu. Ir gyvenime, kiek patyriau, bus vienas draugas, kuris pasityčios, tave išduos, sumaišys su žemėmis".

Tautodailininkas sakė, kad abu jo tėveliai buvo ilgaamžiai, ir jis norįs ilgai gyventi, kad suspėtų dar daug nutapyti. Labai norėtų turėti mokinį, kuriam perduotų, ką išmokęs, supratęs, deja, neatsirado tokio. Ir nežino dar, kam po mirties savo paveikslus paliks; sako, būtų puiku, gyvas būdamas kuriam muziejui nebrangiai parduotų.

"Esu tikintis žmogus, bet kitaip. Angelų žaidimą tapiau, o Jėzaus - ne. Nes seniai nebegalvoju, kad sėdi dausose žmogus soste, bet kažkokia jėga yra. Dievas yra visur - mano kambaryje, kiekviename žmoguje, svarbu, kiek žmogus sugeba jį įsileisti. Aš ant Dievo niekada nesu burnojęs, tik gal jis ant manęs pyko, nes vis tiek žmogus nuodėmingas esi", - filosofavo žmogus, nebevaikštantis išpažinties, vienas pats sekmadieniais pasimeldžia, per radiją mišių klausosi.

Šio žmogaus sieloje yra šaknis suleidęs ir senasis protėvių tikėjimas. Jis sako, kad ant piliakalnio augančių ąžuolų niekas neišdrįs nukirsti, ir nutapė tarsi savomis akimis regėtas juose sklandančias, giedančių lietuvaičių dvasias.

Kartais ir nakties košmarai įkvepia. "Mirties slėnyje" vaizduojami trys plėšrūs paukščiai, draskantys gyvybės simbolį - kiaušinį, žuvį - vaisingumo ir žaltį - išminties. Kai dar vėlią naktį su bičiuliais ant suoliuko "bonkelę" per rankas leisdavo, šalimais augo topoliai, ir iš jų šikšnosparniai pradėdavo lakstyti. Pavadino paveikslą "Pilnaties paukščiai". Taigi dailininko paletėje - visų žmogaus jausmų pilnatvė.