Nors dar Nepriklausomybės pradžioje Lietuva turėjo kone pusę tūkstančio laivų, o jos okeaninis laivynas buvo vienas didžiausių visame pasaulyje, šiandien iš viso to liko tik gražūs prisiminimai. Iš tikros jūrinės valstybės tik valstybe prie jūros tapusiai Lietuvai gresia netekti dar vieno savo pasididžiavimo - žvejų. Gal todėl šviežia, mūsų pačių žvejų pagauta žuvis ant lietuvių stalo yra tikra egzotika, o ją keičia iš tolimiausių pasaulio kampelių atgabenta, nežinia kaip užauginta, šaldyta produkcija.
Kad žuvų nepersivalgo ne tik toliau, bet ir pajūryje ar pamaryje gyvenantys lietuviai, kalbėdama su „Vakaro žiniomis“ apgailestavo ir Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė Birutė Servienė.
„Jei būtų galimybė, aš pati žuvis per septynias dienas valgyčiau septynis kartus. Tačiau norisi šviežių, o ne šaldytų. O jos labai brangios. Parduodamų prekybos centruose neperku, geriau jau palaukti, kol mūsų žvejai pradės gaudyti stintas ar vėgėles. O Kūčioms ruošiu sterką“, - sakė B.Servienė.
Pamario žvejų kulinarinį paveldą sauganti ir puoselėjanti moteris kaip niekas kitas daug žino, kaip iš tiesų atrodė senųjų žvejų kasdieninis ir šventinis stalas, ant jų dedamų unikalių patiekalų receptus.
„Kūčių stalas būtinai buvo dengiamas balta staltiese. Ant jo dėdavo tuos valgius, kuriuos turėdavo. Kugelį, keptą žąsį, pupų ir žirnių košes, paskanintas mėsos padažu, įvairias žuvis. Tačiau pagrindinis patiekalas būdavo iš vėgėlių, kurias dėl specifinio kvapo vadindavo kvapėmis. O apibarstytos druska, miltuose apvoliotos ir pakeptos vėgėlių kepenys buvo tikras delikatesas“, - teigė
B.Servienė.
Kadangi senieji Rusnės gyventojai augindami daržoves nepersistengdavo, tad ir kasdieninį jų maisto racioną sudarydavo skirtingais metų laikais gaudytos įvairios žuvys - pūkis (pūgžlys), anguris (ungurys), azegis (ešerys), blingis (plakis), brusnė (kuoja), lukutis (karšis), zarate (karpis), rauda (kuoja), lasasa (lašiša).
Pasak B.Servienės, vyrų namo parneštoms vėgėlėms pirmiausia nulupdavo odą. Vėliau žuvis mirkydavo piene, apvoliodavo miltuose ir apkepdavo. Tuo metu kitame puode ištirpindavo sviestą, įdėdavo smulkiai pjaustyto svogūno ir įpildavo užvirinto vandens. Po to apkeptą vėgėlę dėdavo į šį puodą ir uždengus dangčiu aromatingame nuovire troškindavo 20-30 minučių bei pagardindavo pienu ir dar pakaitindavo.
„O jei turėdavo ir vietoj pieno įpildavo saldžios grietinėlės, tai būdavo karališkas patiekalas. Valgomas su gausiai krapais apibarstytomis virtomis bulvėmis, raugintais agurkais“, - pasakojo B.Servienė.
Vėgėles žvejų šeimos dar ir džiovindavo kaminuose. Prieš tai pasūdytas ir apie dvi savaites palaikytas statinėse. Taip jos išsilaikydavo iki šviežių bulvių kasimo.
Mėgo rusniškiai ir dėl taškelių šonuose devynakėmis vadintas į pamarį neršti atplaukdavusias riebias nėges, kurias kepdavo ant medžio žarijų ir durpių briketų. Labai svarbu būdavo jas nuolat vartyti, nes per daug apkepusios šios žvynų ir ašakų neturinčios žuvys tapdavo neskanios. Sugautos nėgės gyvos buvo verčiamos į kubilėlius ir užbėrus druska uždengiamos. Prieš žūtį jos smarkai raitydavosi, tad pačios ir gleives nuvalydavo. Po to gerai nuplautų žuvų gabalėlius apvirdavo į keptuvę pripiltame vandenyje, jį išpildavo, keptuvę išplaudavo ir įpylę aliejaus ilgokai kepdavo. Taip paruoštas nėges dažnai valgydavo pusryčiams.
Nėges dar troškindavo savo sultyse. Į stiklainėlio dugną įdėdavo kvapiųjų pipirų, lauro lapelį ir prigrūsdavo žuvų gabaliukų. Vos prisuktais dangteliais stiklainiukus sustatydavo į orkaitę ir didėjančia ugnele užkaitindavo iki 180 laipsnių. Taip kepdavo apie pusantros valandos, kol žuvys pasidarydavo baltos spalvos. Vėliau dangtelius priverždavo ir šį patiekalą valgydavo kaip delikatesą.
Įdomu tai, kad dabar taip mėgstamą rūkytą karšį senieji pamario gyventojai laikė nešvaria žuvimi, nes ji gali išgyventi net labai užterštame vandenyje. Rūkyti ją, kaip ir pilti degtinę į žuvienę, pradėta tik po karo. Tikrąją žuvienę žvejai dažniausiai virdavo tik išplaukę į žvejybą, Kuršių marių bangų supamoje valtyje (į užvirintą marių vandenį dėtos penkios pirmos pagautos žuvys ir būtinai pūgžlys, suteikdavęs žuvienei skonį), o namuose mieliau darydavo šutinius. Į specialaus ąsočio formos storasienio indo dugną dėdavo supjaustytas bulves, ant viršaus išvalytas stintas ir viską užpylę spirgučiais pašaudavo į duonkepę. Šį patiekalą valgydavo užsigerdami rūgpieniu.
Šviežiais agurkais kvepiančias stintas šutindavo duonkepėje krosnyje. Ir valydavo jas kitaip nei šių laikų šeimininkės, skrodžiančios joms per apačią arba nupjaunančios galvą ir ištraukiančios pūslelę. Stintą pjaudavo palei šoną viršuje, kur baigiasi šonkauliukai, nes taip likdavo neišmesta pati riebiausia jos dalis - papilvė.
„Mane labai žavi ne tik senųjų pamario žvejų šeimų, bet ir šių dienų šeimininkės, per gražiausias metų šventes mokančios pagaminti daugybę labai skanių patiekalų ir gausiai nukraunančios jais stalus. Tačiau mums visiems reikėtų prisiminti, jog svarbiausia nepersivalgyti. Reikėtų ant didelio stalo padėti mažas lėkštes. Į jas kiekvienas iš mūsų turėtų įsidėti po šaukštą kiekvieno iš dvylikos patiekalų. Tik tada bus tikras adventas. Bet kaip tai padaryti, kai prie tokių stalų susėda gausios šeimos. Man taip neišeina“, - linkėdama visiems gražių švenčių sakė B.Servienė.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą