Tai - ne klaida. Tai - ištrauka iš bemaž prieš 11 metų (2010 09 23) „Vakarų eksprese“ išspausdinto mano straipsnio „Atminimas, prasilenkiantis su istorine tiesa“.
Edmundas Benetis
Straipsnyje pabandžiau iš tos septynių dešimčių metų laiko perspektyvos pasižiūrėti į pirmųjų Antrojo pasaulinio karo dienų įvykius Palangoje ir jos apylinkėse, kaip tie įvykiai tragiškai paveikė tuo metu gausią Palangos žydų bendruomenę ir kaip šiuo metu (2010 metais) yra įamžintas Palangoje pirmosiomis karo dienomis nužudytų palangiškių (žydų ir lietuvių) vyrų ir moterų atminimas.
Už Birutės kalno
Labiausiai, žinoma, straipsnyje užkliuvo dabartinė istorinė neteisybė dėl Palangoje už Birutės kalno, ne žudynių vietoje 1989 metais pastatyto paminklinio akmens ir ant jo lietuvių ir jidiš kalbomis iškalto informacinio teksto, kuriame yra parašyta: „Šio miško pietinės dalies kopose nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai 1941 m. žiauriai nužudė 105 žydus. Tebūnie šventas šių nekaltų aukų atminimas.“
Dar 1959 metais nužudytųjų prie Birutės kalno palaikai buvo perlaidoti senosiose Palangos kapinėse.
Ant antkapio Palangos kapinėse iškaltas užrašas su kiek kitokia informacija: „Šioje vietoje guli nacistinių budelių ir jų vietinių talkininkų 1941 m. birželio 29 d. Palangos parke žiauriai nužudytų 106 žydų ir 5 lietuvių palaikai.“
Palyginus šių dviejų memorialinių užrašų informaciją apie vieną ir tą patį tragišką 1941 metų vasaros įvykį Palangoje, krinta į akis didžiuliai tos informacijos nesutapimai dėl žudynių vietos, aukų skaičiaus, jų lyties ir tautybės.
Net nurodytoji žudynių data ant Palangos senosiose kapinėse esančio paminklo kelia tam tikrų klausimų ir pagrįstų abejonių.
Žudynių vieta - „Auska“
Dar kartą priminsime, kad paminklinis akmuo sušaudytiems palangiškiams stovi pietinėje dabartinio Birutės parko dalyje, už Birutės kalno, už kelių šimtų metrų nuo tikrosios žudynių vietos, kuri yra poilsio namų (viešbučio) „Auska“ teritorijoje. Apie tai plačiai - minėtame 10 metų senumo „Vakarų ekspreso“ straipsnelyje.
Šiuo metu paminklinis akmuo patenka į dabartinio Palangos Birutės parko (101,3 ha) teritoriją, tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą grafų Tiškevičių parkas buvo bemaž 30 hektarų mažesnis, todėl 1941 metų žudynės buvo vykdomos visai ne šio parko teritorijoje, o už jo, už kelių šimtų metrų nuo tuometinio parko pietinės ribos.
Paminklinio akmens, stovinčio dabartiniame Birutės parke, užrašo dalis apie tai, kad žudynės vyko „šio miško pietinės dalies kopose...“ yra nepagrįstas, nesuprantamas ir nepaaiškinamas, nes visiškai neaišku, apie kokį „šį“ mišką ir jo pietinę dalį čia parašyta.
Jei paminklinis akmuo stovi dabartiniame parke, buvusio kažkokio „šio“ miško „pietinėje dalyje“, tai iš kur viduryje „šio“ miško atsirado užraše paminėtos kopos?
Ir net ne vakarinėje „šio“ miško dalyje (tai yra - arčiausiai jūros, ką dar būtų galima suprasti), bet pietinėje?
Bet kuriuo atveju ne žudynių vietoje pastatyto atminimo akmens užrašas apie žudynių vietą yra klaidinantis.
Aukų skaičiai
Užrašas ant paminklinio akmens už Birutės kalno byloja, kad nacistiniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai nužudė 105 žydus.
1959 metais, perlaidojus už Birutės kalno nužudytąsias aukas senosiose Palangos kapinėse, pasikeitė nužudytųjų skaičius.
Ant paminklo senosiose Palangos kapinėse yra nurodyta, kad „šioje vietoje guli“ ne 105, o jau 111 nužudytų asmenų - „106 žydų ir 5 lietuvių palaikai“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atliktais istoriniais tyrimais, „tarp nužudytųjų buvo 95 Palangos valsčiaus žydų bendruomenės nariai (93 vyrai ir 2 moterys) ir 16 ne žydų tautybės žmonių, kurių didelę dalį sudarė lietuviai“.
Tai yra dar kartą patvirtinama, kad už Birutės kalno buvo sušaudyta ne 105, o 111 žmonių. O tai reiškia, kad užrašo informacija ant paminklinio akmens už Birutės kalno ir apie nužudytųjų asmenų skaičių yra neteisinga.
Žydai ir lietuviai, vyrai ir moterys
Jau iš pateikto palyginimo pasidaro aišku, kad paminklinio akmens už Birutės kalno užrašas yra klaidinantis ir dėl nužudytųjų asmenų tautybės.
Paminklinio akmens užrašas Palangos Birutės parke teigia tik apie kažkur čia nužudytus 105 žydus, o iš užrašo ant paminklo perlaidojimo vietoje senosiose Palangos kapinėse sužinome, kad „šioje vietoje guli... 106 žydų ir 5 lietuvių palaikai“, tai yra, kad už Birutės kalno buvo sušaudyti ne vien tik žydai, bet ir lietuviai.
Jau cituoto Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencjos tyrimų centro duomenys rodo, kad tarp sušaudytųjų ne žydų tautybės žmonių būta gerokai daugiau - net 16 ir kad lietuviai sudarė „didelę dalį“ iš to šešioliktuko.
Ką reiškia ta „didelė dalis“ - neaišku. „Didelė dalis“ gali būti labai skirtingi skaičiai, tačiau tai tik dar kartą patvirtina, jog už Birutės kalno tikrai buvo sušaudyti ne tik žydai, ne tik lietuviai, bet ir dar kažkokie kiti „ne žydų tautybės žmonės“.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencjos tyrimų centro duomenys griauna ir dar vieną tradicinį stereotipą apie Palangai tragiškus 1941 metų birželio įvykius.
Dešimtmečiais buvo kartojama, kad Palangos žydai - vyrai ir moterys buvo šaudomi atskirai, skirtingose vietose ir skirtingu laiku: žydai vyrai buvo sušaudyti 1941 metų birželio 27 dieną (pagal kitus duomenis - birželio 29 dieną) už Birutės kalno, o moterys ir vaikai buvo nužudyti 1941 metų spalio 11-12 dienomis Kunigiškių miške pakeliui į Darbėnus.
Ir tai yra tiesa. Bet genocido centras pateikia duomenis ir apie tai, kad tarp 95 žydų (vyrų), sušaudytų už Birutės kalno, buvo ir 2 moterys žydės.
Iki šiol nežinomos visų nužudytųjų pavardės.
Tačiau žinoma, jog kartu su žydų tautybės žmonėmis buvo sušaudyti miesto ir valsčiaus valdžios atstovai, partiniai darbuotojai, aktyvistai.
Įvairūs neoficialūs šaltiniai mini šias pavardes: Antanina Šuralienė (Šiurylienė), Benediktas Šuralis, Antanas Balsys, Adolfas Jurgutis, Jadvyga Vygontaitė, Mykolas Mažeiva, Tomas Padrėza, Faijkis Semenčikas, Semenčikienė, Riabovienė, Stasys Untulis, Niemčinavičienė (Zdzitoveckaitė).
Tiek už Birutės kalno, tiek ir prie Darbėnų kelio aukoms atminti stovi paminkliniai akmenys su atitinkamais užrašais.
Trečias paminklinis akmuo už Birutės kalno sušaudytoms aukoms atminti stovi senosiose Palangos kapinėse. Tuose atminimo ženklų užrašuose - apstu esminių neatitikimų, prieštaravimų jau seniai žinomiems faktams.
Tai ir žudynių data, ir nužudytųjų skaičius, jų tautybė ir lytis.
Dar vienas jubiliejus
Prieš 11 metų jau minėtame „Vakarų ekspreso“ straipsnelyje akivaizdžiai, kaip dabar matome, ir pernelyg optimistiškai rašiau: "Paminklinių užrašų turinio problemas iki 2011 m. birželio mėnesio su Palangos savivaldybės pagalba būtų galima nesunkiai įveikti.
O ką daryti su poilsio namų „Auska“ teritorijoje esančia žudynių vieta?
Paminklinis akmuo dabartiniame Palangos parke yra pastatytas už kelių šimtų metrų nuo tikrosios 1941 m. žudynių vietos.
Galima, žinoma, aiškinti, kad dabartinė paminklinio akmens už Birutės kalno vieta yra tik sąlyginė, tik simbolinė, bet tokių simbolinių vietų - visas Palangos parkas, visa Palanga.
Pagaliau kuo čia dėtas sąlygiškumas ar simbolizmas, jei yra konkreti žudynių vieta? Poilsio namų „Auska“ teritorijoje buvo nužudyta 111 palangiškių. Ir ką?.. Ir nieko?..
Apsimetame, kad nieko nežinome, kad čia nieko nebuvo? Kad čia - pramogoms ir rekreacijai skirta teritorija, ir toliau lyg niekur nieko pramogaujame prie (ant) 111 nužudytų palangiškių duobės?.."
Tie 10 metų po straipsnelio „Vakarų eksprese“ praėjo greit. Dabar minėsime jau 80-ąsias žudynių Palangoje metines.
Per tą dešimtmetį, nors ir nebuvo padaryta nieko konkretaus, šalinant 1941 metų tragedijos istorinės atminties klaidas, tačiau per tą laikotarpį atsirado jau ne kartą šiame rašinyje cituoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atlikti istoriniai tyrimai apie nužudytųjų Palangoje skaičių, tautybę, žudynių vietą „Auskos“ teritorijoje ir kt.
Poilsio namai „Auska“, kurių teritorijoje įvyko 1941 metų birželio 27 dienos žudynės, iš privatizuojamo objekto per tą dešimtmetį tapo Palangos savivaldybės nuosavybe.
Beliko labai nedaug: imti ir sutvarkyti tuos užrašus ant dviejų paminklinių akmenų (už Birutės kalno, prie Darbėnų kelio), o akmenį už Birutės kalno jau su pataisytais užrašais perkelti į tikrąją žudynių vietą, į poilsio namų (viešbučio) „Auska“ teritoriją.
Prieš 80 metų nekaltai nužudytų kelių šimtų palangiškių atminimas reikalauja pagarbos ir, o tai - svarbiausia, ne parodomojo (proginio) dėmesio, bet tikro ir konkretaus darbo. Tai pagarba ne tik nužudytiesiems.
Tai pagarba savo kraštui, jo istorijai. Galų gale - tai mūsų, gyvųjų, pareiga pasirūpinti žuvusiųjų atminimu.
Daugiau nebėra kam.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą