Aleksandras Nevzorovas įspėja: sustabdytas karas gali sukelti chaosą pačioje Rusijoje

„Alkoholiko klaida“ ir istorinė atsitiktinė prigimtis

Nevzorovas savo pasakojimą pradeda nuo provokuojančios tezės apie Rusijos valdžios kilmę, kurią jis vadina „alkoholiko Jelcino klaida“. 

Pasak jo, dabartinis Kremliaus šeimininkas yra „bespalvė būtybė“, kuri į istorinę areną pateko tik dėl atsitiktinumo ir buvusio prezidento nesugebėjimo perprasti KGB struktūrų prigimties. 

Autorius pabrėžia, kad ši „bespalvė būtybė“, perėmusi visas didžiausias imperines ydas, įtikėjo savo teise masiškai žudyti ir kankinti tautas. 

Intriga čia slypi Nevzorovo gebėjime sumenkinti diktatūros didybę iki banalaus atsitiktinumo, taip atimant iš režimo bet kokį istorinį sakralumą.

V. Putino retorikos pokyčiai ir karo pabaigos naratyvas

Viena pagrindinių aptariamų temų – netikėtas Vladimiro Putino pareiškimas apie galimą karo pabaigą.

Nevzorovas pastebi, kad Rusijos prezidentas pradėjo kalbėti nuosaikiau, nebenaudoja įžeidžiančių epitetų Ukrainos prezidento atžvilgiu, tačiau ragina neapsigauti. 

Pasak autoriaus, bet koks karo sustabdymas dabartiniame etape Rusijai reikštų faktinį pralaimėjimą ir galimą vidaus suirutę. 

Jis pabrėžia, kad milijoninė demoralizuota kariuomenė, sustojusi prie sąlyčio linijos, taptų grėsme pačiai Rusijos valstybei dėl vidinės agresijos ir disciplinos stokos.

Gegužės 9-oji ir Rusijos visuomenės „saugikliai“

Analizuodamas gegužės 9-osios minėjimus, autorius pastebi, kad ši šventė galutinai prarado istorinę prasmę ir virto lojalumo režimui demonstravimu. 

Nevzorovas kritikuoja tiek „glamūrinę“ Maskvos visuomenę, kuri demonstruoja patriotiškumą bijodama prarasti turtą, tiek užsienyje gyvenančius rusus, kurie per šventes atvirai reiškia agresyvų nacionalizmą.

Jis pabrėžia, kad Rusijos visuomenė per pastaruosius metus išmoko „sulipti“ į vieningą, režimą palaikančią masę, o bet kokia tiesa apie karą joje priimama kaip tėvynės išdavystė.

Putino „pezėjimas“ kaip pralaimėjimo ženklas

Ypatingą dėmesį Nevzorovas skiria pasikeitusiam Vladimiro Putino tonui. Jei anksčiau iš Kremliaus skambėjo tik grubūs įžeidimai, tai dabar, pasak autoriaus, diktatorius pradėjo „pezėti“ – pasirodė mandagūs kreipiniai į Ukrainos prezidentą, užuominos apie taikos derybas. 

Nevzorovas tai interpretuoja ne kaip gerą valią, o kaip gyvulišką baimę supratus, kad karas pralaimimas.

Jis kuria intrigą teigdamas, kad Rusijos patriotiškai nusiteikusi dalis, tikėjusis totalaus genocido ir Kijevo griuvėsių, dabar jaučia „didįjį nusivylimą“ (rus. облом). Šis emocinis lūžis viduje, autoriaus nuomone, yra sprogstamas užtaisas, galintis sukelti naują sumaištį pačios Rusijos viduje.

Militarizuota „ekstazė“: nuo vaikiškų vežimėlių iki deimantinių vatnikų

Vienas spalvingiausių transliacijos segmentų skirtas gegužės 9-osios analizei. Nevzorovas piešia groteskišką vaizdą: nuo tėvų, kurie perdaro vaikiškus vežimėlius į kartoninius tankus, iki Maskvos elito moterų, kurios vilki tūkstančius kainuojančius „vatinukus“ su brangakmeniais. 

Jis teigia, kad ši šventė tapo „lojalumo testu“. Intriga čia nukreipta į Maskvos aukštuomenę – tas „glamūrines kales“, kurios viešai demonstruoja fanatišką atsidavimą režimui, nors iš tikrųjų tik dreba dėl savo sąskaitų Vakaruose ir areštuoto turto. Nevzorovas pabrėžia šitą dviveidystę kaip pagrindinį Rusijos visuomenės cementą.

Šiaurės Korėjos „inovacijos“ ir branduolinis šantažas

Nevzorovas įveda dar vieną intriguojančią liniją – Rusijos ir Šiaurės Korėjos simbiozę. Jis vadina Kim Jong Uną „inovatoriumi“, kuris kuria naujus „lydoėdiškų režimų standartus“. 

Ypatingo sarkazmo sulaukia naujausia Šiaurės Korėjos konstitucijos pataisa: branduolinis smūgis už bet kokį pasikėsinimą į lyderio gyvybę. 

Nevzorovas prognozuoja, kad tokios „teisines naujovės“ netrukus pasieks ir Rusijos Valstybės Dūmą. Tai kuria nejaukią prognozę apie tai, kaip toli gali nueiti režimas, bandydamas apsaugoti savo fizinį išlikimą.

Europos naivumas ir „antisanitarinis“ derybininkas

Autorius negaili karčių žodžių Vakarų lyderiams, ypač Suomijos prezidentui. Jis kelia klausimą: kaip po ketverių metų žiauraus karo kažkas dar gali tikėti derybomis su „kliniškai nesveiku“ subjektu? 

Nevzorovo nuomone, siūlymas derybininku skirti Gerhardą Schröderį, kurį jis vadina „Kremliaus grindų plovėju“, yra pasityčiojimas iš pačios diplomatijos idėjos. 

Jis intriguoja teigdamas, kad Europa gyvena „sulėtintame kine“ ir vis dar bando taikyti civilizuotas taisykles ten, kur jų seniai nebeliko.

Ekologinis terorizmas ir Hormūzo sąsiaurio drama

Nors vaizdo įraše daugiausia dėmesio skiriama Rusijai, Nevzorovo aptariama situacija Artimuosiuose Rytuose papildo bendrą globalaus chaoso paveikslą. 

Milžiniškos naftos dėmės Persijos įlankoje pateikiamos ne kaip nelaimingas atsitikimas, o kaip Irano sąmoningas „ekologinis šantažas“ prieš Vakarus. 

Tai dar viena intrigos gija, rodanti, kad autoritariniai režimai visame pasaulyje naudoja tas pačias metodikas – baimę, taršą ir melą.

Mojtaba ir režimo agonija

Galiausiai Nevzorovas palieka žiūrovą su paslaptimi apie Irano vadovybę – Ali Khamenei ir jo sūnų Mojtabą. Ar jie gyvi? Ar juos pakeitė generolų chunta? 

Šis motyvas puikiai iliustruoja bendrą Nevzorovo transliacijos nuotaiką: mes gyvename melo eroje, kur nieko negalima priimti už gryną pinigą, kol nėra fizinių įrodymų.

Nevzorovas savo pasakojimą baigia raginimu nepasiduoti dvasiniam snauduliui ir suprasti, kad Ukraina dabar yra tas taškas, kuris nulems, ar civilizacija sugebės atremti šią „atgrasią masę“, kurią pagimdė imperinės ambicijos ir diktatūros akligatvis.

Šaltinis: YouTube ekrano nuotr.