Lietuvos trispalvė

Algimantas Rusteika apie Valstybės dieną: atlaikys, kaip visada, paprasti, tylieji ir mažieji - giedantys ar visiškai negiedantys

(14)

Ir narve galima būti laisvu. Bet iš jo išėjęs rasi kitą narvą, tik didesnį, kur irgi gali būti laisvu. Kitas reikalas - neįveikiamos, netikros, mūsų pačių sugalvotos grotos viduje, kurios duodamos kiekvienam norinčiam išeiti. Kurias nešiojamės su savim.

Lėtai, žingsnis po žingsnio pavogę iš mūsų valstybę, dabar jie išdidžiai moko mus gyventi. Ir naujoviškai mąstyti, kad nepriklausomybė ir yra laisvė.

Romualdas Ozolas buvo teisus - laisvė ir nepriklausomybė nėra tas pats.

Šiaurės Korėja irgi nepriklausoma.

Kas nepatenkintas melu - valstybės ir laisvės priešas! Mūsų akys priprato prie tamsos ir, net žinodami, kad tai melas, nebesipiktinam.

Dabar gal niekas nebežudys, bet ar išeitume visi, kaip prieš tris dešimtis metų? Ne tik už ukrainiečių, bet už mūsų pačių Laisvę?

Atsakymą žinote - dar ne. Kas tikra, niekada nebūna dovanojama.

Kiekviena tiesa įrodoma ne vėliavomis, paradais, ponų ir ponių iškilmėmis, o gyvenimo darbais, drąsa ir praradimais.

Tai paprasta - tiesiog atsimerki ir pamatai viską kaip yra.

Ir supranti - tam, kad turėtume laisvę, reikia būti jos vertam.

Taip, nežlugsim, šliaužiant Gedimino šlaitams išstovėsim, tik klausimas, ar tai dar būsime mes?

Karalystę turėjom ir praradom, nors ne patys valdovą pasiskyrėm.

Kitas popiežius net neatsiminė, kad buvome karūnuoti. Ir patys buvome užmiršę, nors niekas karūnos nepripažino negaliojančia. Ir daugelį amžių neatsiminėm ir nešventėm, net nežinojom dienos nei valandos.

Bet ūmai Seimo dauguma pažiūrėjo į lubas, pamatė ten apytikrę datą ir nubalsavo - švenčiam Valstybės dieną! Iš tikrųjų - neturėtos niekada Karalystės ilgesį.

Tai vilties šventė, už kurią neprivalom niekam būti dėkingi.

Įtampos, susvetimėjimo, apmaudo ir pykčio daug, susipriešinimą mums kasdien žeria iš ekranų. Pažeminti ir nuskriaustieji vis garsyn tyli klausimą: ar liktų kas iš tų giedančiųjų, nepabėgę per upelį? Ir žino atsakymą - tik ne tribūnose apsigyvenusieji, įpratę save parduoti.

Ar atsilaikysim? Taip, neabejokim, kad ir kaip būtų sunku.

Nežinom, kuo būsime sunkią valandą, nes gyvenimo tiesa atsiskleidžia tik atėjus išbandymui.

Bet žinome - atlaikys, kaip visada, paprasti, tylieji ir mažieji - giedantys ar visiškai negiedantys.

Negyvuosius mes matom kasdien.

Vargiai pakenčiam, kada apsirengia tautiniais, kada juos atveža su švyturėliais kartu pagiedoti, pasikelti prarastos garbės, visiems ilgai rodo. Ir jie patys vakarais dėžėse žiūri, kaip be garso judino lūpas.

Žinome - mažai kas taip suvienija kaip himnas.

Tai daina, kurią dainuoji pats sau, dažnai net be žodžių, tyliai širdyje, niekam nematant ir ne už pinigus.

Žinome - ir artimus, ir savo šalį reikia mylėti kasdien, o ne per gimtadienius ar šventinius laisvadienius.

Gyvųjų meilė nerėksminga, nesididžiuoja, vengia pasirodymo, neapkenčia tuščių žodžių. Ji viską pakelia ir džiaugiasi tuo, kas yra. Ir dovanų jai nereikia, nes laisvės galimybė pati yra dovana, kurios reikia nusipelnyti gyvenimo darbais. Joks valdovas jos negali duoti.

Tą dieną vienišųjų minioje, džiaugsme ir tarp vėliavų būna atstumtų ir pasiklydusiųjų. Tikrai susitiksit akimis ir atpažinsit. Stipriausi yra abejojantys, nes jie yra tikri, kada rankos vakarais tirpsta po darbo ir akys būna sunkios.

Ir palaiminti tie, kurie palikti vieni, kurie supranta viską ir nori žinoti, kodėl ir už ką?

Tik nėra pas ką klausti.

Kada sugrįšit, kai tamsa nusileis ir būsite vėl vieni - paklausykit tos tylos. Ir vienas kitą išgirsim.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder