Algimantas Rusteika: Ar nebus taip, po kelių dešimtmečių ir mūsų laikmetis atrodys juokinga ir apgailėtina nesąmonė?

Banandėžėse su knygomis, kur sukrauti seni daiktai. 

Kadaise buvo toks dalykas, kaip Laisvės alėjoje išstatomi kasdien prekystaliai po skėčiais nuo lietaus, ant kurių būdavo išdėstytos senos knygos, vinilai, atvirutės... 

Toks tarybinių laikų "antikvaras", gal pamenat.

Kartą, prieš kokius du dešimtmečius, ten nusipirkau ir šią plokštelę. 

Kaip įdomų, tragikomišką praėjusios istorijos ženklą, nors ji senesnė už mane patį. Įmečiau tarp knygų ir užmiršau. 

O šiandien, iš smalsumo pasiknisęs po senienas, aptikau. Besikraustant sulaužyta.

Ir kažkaip prieš akis prabėgo tėvų gyvenimas, kuriame nebuvau. 

Miškai, pilni pasipriešinimo ir kraujo, nužudyti žmonės, dar pusgyviai, uždaužyti buožėmis ir sumesti į šulinius (tetė, asmeniškai matęs ir dalyvavęs juos iškeliant, man mažam pasakojo). Atstatomi miestai, parduotuvių vitrinos...

Su tokiomis plokštelėmis ant lentynų kur nors Vilniuje. 

Niekaip neįsivaizduoju, kaip kas nors tokių "vinilų" galėjo klausytis. Ar juolab juos pirkti už sunkiai uždirbtus pinigus. 

Bet dabar paklausyti būtų įdomu, tarsi su laiko mašina pavažiuotum. Gaila, bet sudaužyta.

Ir dar pagalvojau. 

Ar nebus taip, po kelių dešimtmečių - kas istorijoje tik akimirka - kad ir mūsų laikmetis, muzika, pasidavimas ir  prisitaikymai prie to, kas yra, mūsų vaikams ir anūkams atrodys juokinga ir apgailėtina nesąmonė? 

Ar šios dienos delfių-šmelfių tekstai jiems neatrodys taip, kaip dabar mums atrodo šis "vinilas"? 

Ir mūsų feisbuko dabartiniai įrašai?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje