Algimantas Rusteika: ar nieko nepamiršom, ir kad namai būtų šilti ir saugūs

Pabūsim kur buvom ir nieko nebėra, ten tik mes ir šis atvažiavimas.

Sugrįžimas iš kur reikėjo išeiti, šlapi lapai po kojom, užrašai ant akmens. Ir žvakės daugel amžių po to, kai nužudėme savo Dievą - atslenkant tamsai dar pastovėsim.

Sugrėbsim lapus, nes taip reikia, nors lapai gražiau, nuimsim viską, kas tikra, nes tikro neturi būti.

Kiekvienas kapas yra tai, ko neturi būti, kiekvienas čia atėjęs yra kas turi būti ir nebebus. Ir mes jau nematome vienas kito, broliai.

Mes esam tie, kurie buvo ir kurie bus, apie kuriuos galvojo savo šviesiose pirkiose po rudenio darbų, mes esam tie, kuriuos atsimins šią tolimą dieną ir būsim visais ir su visais.

Čia vieta ir laikas yra amžini ir mes susitinkame, ir esam viena tauta, vienas kūnas ir kraujas.

Mane reikia išgelbėt, ir tave reikia išgelbėt, ir gelbėtojus visus reikia tikrai - jei nebuvot naktį per audrą prie jūros – nueikit.

Atsisėskit tamsoj, net jei esate lovoj ir klausotės savo kvėpavimo. Ir išgirsit, kad esat ir dar gyvi kuriuos mylit.

Čia vėsi ir tikra, pilna šaknų mūsų žemė, ir padengęs žemę žinojimas, kas rytoj bus ir kaip vėl nebebūsim.

Čia pabuvo ne vien pageltę kiemo medžiai, vienatvė ir išėjimas.

Čia gyveno mūsų galybė, vaiko kojyčių šlepsėjimas ir šviesa, kurią dar pamatysim.