Antiinfliacinis paketas: ar nepaleisime milijardų vėjais ir vėl?

Itin didelio infliacinio šuolio amortizavimui Vyriausybė pasiūlė 2,26 mlrd. eurų vertės antiinfliacinį paketą. Tarp numatomų priemonių - pakeltas neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD), didesnės pensijos ir socialinės išmokos, kompensacijos energetikos įmonėms ir kt.

Šis priemonių planas susijęs su tuo, kad Finansų ministerija, išliekant ypač dideliam neapibrėžtumui, pora punktų sumažino Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę.

Įsigaliojus naujoms antiinfliacinėms priemonėms, bus nebeaktualus pernai rudenį patvirtintas planas, pagal kurį energetinių kainų didėjimą buvo numatyta išdėstyti penkeriems metams į priekį.

Apie tai, kiek yra efektyvi ir savalaikė ši Vyriausybės priemonė, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, buvęs Seimo narys, socialinių mokslų daktaras Antanas BOSAS, ekonomistas Vytautas NAUDUŽAS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

Archyvų nuotr.

G.JAKAVONIS: Lietuva Europos Sąjungoje jau pusmetį pirmauja pagal infliacijos lygį. Mūsų šalies žmonės kenčia dėl smarkiai brangstančios energetikos, jaučia nepriteklių dėl sparčiai mažėjančios perkamosios galios. Ukrainoje prasidėjus karui, kurio pasekmes viso pasaulio ir Lietuvos ekonomikai labai sunku prognozuoti, mūsų valdžiai tenka dirbti ekstremaliomis sąlygomis. Valdančiųjų koalicijos lyderiai konservatoriai, kelis dešimtmečius šaukę apie Rusijos agresiją, karo sukeltai ekonomikos krizei nepasiruošė. Net ir šis mūsų aptariamas labiau politikų, o ne specialistų, ruoštas gelbėjimosi planas atrodo ir ne be priekaištų, ir smarkiai vėluojantis, dėl ko Vyriausybę ne kartą kritikavo ir prezidentas Gitanas Nausėda. Kas, jūsų manymu, dėl to kaltas?

Archyvų nuotr.

A.SKARDŽIUS: Infliacija Lietuvoje artėja prie rekordo ir tuoj pasieks 20 proc. Esame lyderiai visoje Europos Sąjungoje. Kainų augimas stebina ne tik paprastus žmones, bet ir patyrusius ekonomistus.

Gyventojai, nors ir skundžiasi išaugusiomis kainomis, tačiau yra priversti mokėti tiek, kiek verslas paprašo.

Moka tie, kurie išgali tą padaryti, o kitiems belieka veržtis diržus, taupyti maisto sąskaita, riboti būtiniausius poreikius. Kas trečias gyventojas Lietuvoje patiria materialinį nepriteklių.

Su finansiniais sunkumais jau susiduria ne tik mažiausias, bet ir vidutines pajamas gaunantys asmenys.

Maisto kainos mūsų šalyje per metus brango 21 proc. - daugiausiai visoje ES, tačiau Vyriausybė nė neketina mažinti pridėtinės vertės mokesčio bent jau būtiniausiems maisto produktams, ką seniai padarė kitos Europos šalys, ir Seimo narių siūlymus meta į šiukšliadėžę.

Visi pastebi, kad valdžios sektoriaus pajamos dėl infliacijos poveikio drastiškai išaugo, o jų surinkimas iš pagrindinių mokesčių viršija daugiametį šalies vidurkį.

Vyriausybė kainų pasiutpolkę pasyviai stebi jau nuo praėjusių metų rudens ir nesiima jokių veiksmų.

Priešingai, džiūgauja, juk kuo aukštesnės kainos, tuo daugiau surenkama į biudžetą pridėtinės vertės bei akcizo mokesčio ir dėl to jai nereikia pajudinti nė piršto.

Dėl šios priežasties 2021 m. valstybės biudžetas gavo viršplaninių pajamų milijardu dviem šimtais milijonų eurų daugiau, o per šių metų pirmą ketvirtį jau surinkta beveik pusė milijardo eurų daugiau, nei buvo numatyta biudžete.

Tokie Vyriausybės veiksmai savo piliečių atžvilgiu yra mažų mažiausiai nesąžiningi.

Tik Seimui ir prezidentui spaudžiant, ilgai delsusi Vyriausybė pagaliau ryžosi pateikti antiinfliacinį planą ir su juo susijusius biudžeto pakeitimus.

Archyvų nuotr.

A.BOSAS: Per keletą paskutinių metų atlyginimai Lietuvoje augo sparčiau nei darbo našumas, o atlyginimų augimas procentine išraiška buvo didžiausias Europos Sąjungoje.

Be to, pandemijos metais gyventojai dėl vartojimo apribojimų sukaupė gana daug lėšų, kurias, panaikinus apribojimus, suskubo leisti. Rinkoje atsirado paslaugų ir prekių deficitas, tad natūralu, kad kainos „šovė" į viršų.

Bet labiausiai jas išaugino energetinių resursų brangimas nuo praeitų metų antro ketvirčio visame pasaulyje, o ypač ES.

Tai buvo dar toli iki karo Ukrainoje pradžios, nes tai lėmė Rusijos politiniai sprendimai, kurie turėjo įtakos viso pasaulio ekonomikai.

Šis pabrangimas išsitęsė per laiką prasidėjus karui. Dėl sankcijų taikymo Rusijos ir Baltarusijos prekėms dar labiau padidėjo kai kurių prekių (energetinių resursų, statybinių medžiagų, metalo), maisto produktų (aliejaus, grūdų) deficitas, brango paslaugos, kas dar labiau išaugino infliaciją.

Lietuva, turinti nedidelę rinką, labai jautri tokiems pokyčiams. Konservatoriai nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo savo rinkiminiu šūkiu buvo pasirinkę bauginančią strategiją „rusai puola". Visada rėkė, bet patys netikėjo, kaip ir daugelis ES ir kitose šalyse, kad tai realiai gali įvykti XXI a. Todėl ir nepasiruošė, nes nesiruošė ir netikėjo.

Dar blogiau pasiruošusios visos kitos ES šalys, tarp jų ir išsivysčiusios - Prancūzija, Vokietija, Austrija, nekalbant apie Vengriją, Slovakiją, Rumuniją ir kt.

Kaltųjų ieškojimas - tai ieškojimas priežasčių, todėl viską galime priskirti visoms buvusioms Vyriausybėms ir visiems valdantiesiems - pradedant nuo gynybos finansavimo ignoravimo ir baigiant priklausomybe nuo rusiškų energijos resursų.

Baisėjomės elektros energijos pirkimu iš Baltarusijos, bet sėkmingai ją pirkome iš Rusijos. Kur didesnė blogybė?

Didžiausios klaidos buvo padarytos po 2014 m. Krymo aneksijos dėl neadekvačios visos ES, o ypač Vokietijos, Prancūzijos bei JAV ir Jungtinės Karalystės, reakcijos ir sankcijų Rusijai silpnumo.

Viso pasaulio neveiklumas, naivumas ir manymas, kad XXI a. karas, kuris dabar vyksta, neįmanomas, užaugino Putinui sparnus.

Todėl šiandien reikėtų ieškoti ne priežasčių ir kaltųjų, o kaip efektyviai spręsti pasekmes.

G.JAKAVONIS: Susidaro įspūdis, kad dalis šiame plane numatytų priemonių mažai ką turi bendro su infliacijos mažinimu. Priešingai, jos gali dar labiau išauginti ir taip sparčiausiai ES augančias kainas. Planą kritikuoja ir valstybės kontrolė bei Lietuvos bankas. Kodėl, jūsų manymu, nėra atsižvelgta į kitų ES šalių patirtį kovojant su infliacija, o siūloma taikyti universalius kompensavimo mechanizmus? Klausiu todėl, kad infliacijos pasekmes mažinančios priemonės ES narėse jau buvo pateiktos šių metų vasario mėnesio pradžioje.

Archyvų nuotr.

V. NAUDUŽAS: Ar Lietuva brangi, bet vis dar neturtinga šalis?

Prancūzų metinis leidinys „Le Monde. Bilan du monde" („Pasaulio sąskaitos") nurodo, jog Lietuvoje BVP vienam gyventojui 2021 m. sudarė 25 tūkst. JAV dolerių, o pagal PPP (sugretinamą perkamąją galią) viršijo 46 tūkst. JAV dolerių.

Taip pat 2020 m. mūsų šalis užėmė, sakyčiau, labai aukštą - 37-ąją - vietą pasaulyje pagal BVP vienam gyventojui, skaičiuojant perkamosios galios indeksus. Įdomumo dėlei pastebėsiu, kad šioje globalioje rikiuotėje Estija yra 38-oje, o Latvija - 45-oje vietoje.

Tuo metu kitos mūsų kaimynės iš buvusios Sovietų Sąjungos (Rusija, Baltarusija ir kt.) atsidūrė minėtos statistikos lentelių „pusrūsiuose".

Taigi, Lietuva ne tokia jau ir suvargusi.

Progresą, kurį šalis padarė per porą dešimtmečių, sunku pervertinti, o gerovės dinamika įgavo pagreitį Lietuvai tapus ekonominės ir pinigų sąjungos nare.

Bendra valiuta reiškia, kad mes tapome ES patrauklaus klubo dalimi. Euras simbolizuoja bendrą kraujo apytaką daugiau nei pusėje ES valstybių.

Tačiau pastaruoju metu vis dažniau mūsų žmonės pastebi, kad prekių ir paslaugų kainos taip „patobulėjo", kad net itin sparti atlyginimų dinamika nebeįstengia kompensuoti nuvertėjusį eurą. Kur rieda euras? Niekur jis nerieda, euro zonos ekonomikos vystosi savo ritmu.

Tuo lengvai galima įsitikinti apsilankius Vokietijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje, kur kainos menkai pasikeitusios, o darbo užmokesčiai ir toliau pamalonina europiečių pinigines ir gyvenimo būdą.

Neseniai prieš išvyką Vilniaus oro uoste pasilepinau 3,5 euro kainuojančia espreso kava. Lygiai tą patį padariau Nicoje ir Paryžiuje, tik už 2 eurus, nors kokybe tikrai nenusileido vilnietiškai produkcijai.

Taigi, kas yra infliacija? Kaip sąvoka, ji turi daugybę apibrėžimų. Bene aiškiausias jų: infliacija - tai piniginių kanalų perpildymas piniginiais ženklais. Ta proga vertėtų priminti, kad banknotai - ne pinigai, o banko pažymos. Tai akivaizdu, kai vyksta piniginių ženklų pasikeitimai.

Kiek dabar galėtų kainuoti sovietinis „červoncas"? (10 rublių). Turbūt tiek, kiek kainavo šio piniginio ženklo išleidimas. O kuo skiriasi pinigas nuo piniginių ženklų?

Pinigas yra prekė. Ne bet kokia, o specifinė, kurios dėka šią prekę galima išmatuoti ir iškeisti į kitas prekes.

Pinigų funkciją ilgą laikotarpį atliko auksas, nes jo pasigaminimui reikalingas darbas, kuris ir matuoja kitų prekių vertę, taip pat pagal įkūnytą visuomeniškai būtiną darbo kiekį.

Ar infliacija, su kuria šiandien visi susiduriame, nepainiojama su ekonomine stagnacija? Tikrai ne. Infliaciniai procesai glaudžiai koreliuoja su įvairiomis priežastimis.

Paminėsiu keletą jų. Per pastaruosius trejus metus Lietuvos ekonomika susidūrė su trimis šoko atvejais.

Pirma, su energetinių žaliavų kainomis, sukurtomis dirbtiniu būdu. Stebime ir stebimės ne apie keliasdešimt procentų, o keletą kartų išaugusiomis kainomis.

Suprantama, kad šiame kontekste dirbtinį intelektą „sėkmingai" pakeitė natūralus idiotizmas. ES jau kurį laiką praktikuoja bendrą užsienio ir saugumo politiką.

Deja, esame išsiskirstę į nacionalines buveines energetikos klausimais.

Kalba eitų ir apie infrastruktūrą, technologinius pokyčius, tiekimą, kainas ir kt. Kiekviena ES narė savarankiškai rūpinasi ir energetiniu saugumu.

Tačiau tik bendra ES energetinė politika suveiktų efektyviau sustiprinant energetinį saugumą.

Būtent energetinį saugumą, o ne energetinę nepriklausomybę, kuri globalioje ekonomikoje - mitas.

Net energetinių žaliavų turtingoje Rusijoje pasiekti nepriklausomybę būtų ne kas kita, o miražas dėl finansinių srautų, technologinių sprendimų ir specialistų kompetencijos.

Antra, pandemija, kuri neišvengiamai paveikė mūsų ekonomiką ir infliacinius procesus per tiekimo grandžių sutrikimus, gyventojų sveikatą ir ekonomikos reguliavimą.

Trečia, Rusijos karinė intervencija į Ukrainą ir po to paskelbtos tarptautinės sankcijos prieš agresorių. Lietuvos karinė, finansinė, medicininė ir kt. parama Ukrainai, jos pabėgėliams buvo neišvengiama ir ne tik altruistinė.

Palankūs NATO sprendimai Lietuvai, gynybos sustiprinimai diktuoja būtinybę skirti didesnę biudžeto dalį krašto apsaugai. Matyt, ne už kalnų, kai gynybai skirsime 3 proc. nuo BVP.

Archyvų nuotr.

A. SKARDŽIUS: Vyriausybės antiinfliacinis projektas, parengtas be platesnių diskusijų, be modeliavimo, be kaštų naudos analizės, sulaukė kritikos ir iš Seimo opozicijos, ir iš Valstybės kontrolės, ir iš Lietuvos banko.

Daugiausia kritikos strėlių teko dosniam energetikos paketui.

Tikslinamame valstybės biudžete numatyta net 690 mln. eurų skirti išaugusioms dujų ir elektros kainoms kompensuoti antrąjį šių metų pusmetį.

Energijos kainoms viršijus numatytas viršutines ribas, jas ketinama dengti valstybės biudžeto lėšomis.

Nors projekto deklaruojamas tikslas yra mažinti infliaciją, tačiau tokio tipo priemonės, kurios neskatins taupyti ir racionaliai vartoti brangius energetinius išteklius, tikėtina, tik dar labiau didins infliaciją.

Ši priemonė taip pat nėra socialiai teisinga, kadangi paramą gaus visi gyventojai, nepriklausomai nuo to, kokios yra jų pajamos, o kompensavimo kaštai bus paskirstomi visiems mokesčių mokėtojams vienodai, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokios energijos jie suvartoja, ar apskritai ją vartoja.

Tik ar ilgai šios sumos pakaks?

Dar praėjusių metų lapkritį energijos kainų šuoliui amortizuoti buvo skirta skolintų 400 mln. eurų, išdėstant vartotojams pinigų grąžinimą per penkerius metus, tačiau jie jau išgaravo kaip dūmas.

Labiau tikėtina, kad ši milžiniška suma nukeliaus į „nepriklausomų" elektros tiekėjų kišenes bei valstybinio energetikos monopolininko „Ignitis" susidariusiems nuostoliams dengti. Ir tai ne vienintelė valstybės valdoma įmonė, kuri bus gelbėjama šiuo projektu.

Dėl tarptautinių sankcijų pajamas prarandančiai valstybės valdomai bendrovei „Lietuvos geležinkeliai" taip pat bus skirtas 155 mln. eurų papildomas finansavimas iš valstybės biudžeto.

Reikėtų priminti, jog mokesčių mokėtojai jau dengia bendrovės „Lietuvos geležinkeliai" keleivių vežimą, jai iš biudžeto kasmet skirdami po 35 mln. eurų.

Projekte numatytas neapmokestinamųjų pajamų didinimas (NPD) ir siekis išlaikyti pensijų perkamąją galią yra žingsnis tinkama linkme, tačiau šios priemonės didina ir ilgalaikius įsipareigojimus, kuriems finansuoti papildomų pajamų iš kitų nuolatinių šaltinių nenumatoma, todėl perspektyvoje šie sprendimai blogins viešųjų finansų padėtį.

Valstybės kontrolė atkreipia dėmesį, kad formuojama ydinga praktika, kai Seimo patvirtintus valstybės biudžeto rodiklius keičia ne pats Seimas, o Vyriausybė. Tokiu būdu jai sudaroma galimybė daugiau skolintis įstatyme numatytiems tikslams.

Su dideliu vėlavimu Seimui pateiktą Vyriausybės infliacijos pasekmių švelninimo paketą vadinti solidžiu valstybės antiinfliaciniu planu būtų sunku, greičiau tai tik laikino skylių užkamšymo projektas.

Tačiau premjerė nemato reikalo diskutuoti ar ką nors keisti, kritikams atrėždama, jog rudenį, jei reikės, teiks naują antiinfliacinį paketą. Akivaizdu, kad ir toliau lengva ranka bus žarstomos mokesčių mokėtojų ir skolintas lėšos.

Matyt, šiai Vyriausybei trūksta gebėjimų ir supratimo, kaip pažaboti augančią infliaciją bei efektyviai naudoti biudžeto lėšas.

Archyvų nuotr.

A. BOSAS: Ačiū Dievui, kad Lietuva yra labiausiai pažengusi ES, galėdama atsisakyti priklausymo nuo rusiškų energijos resursų.

Lietuvoje politika visada diktavo ekonomikai, nepaisydama ir nesiremdama jokiais ekonominiais dėsniais.

Ar galite įsivaizduoti kokią nors išsivysčiusią ES valstybę, kur valdančiųjų paruoštą priemonių planą kritikuoja jų pačių institucijos taip, kaip mūsų planą kritikuoja Lietuvos bankas bei Valstybės kontrolė?

Nors, žvelgiant globaliai, nė viena ES šalis neturi jokios patirties kovoje su infliacija tokiomis ekstremaliomis sąlygomis (pandemija, karas, sankcijos ne tik Rusijai, bet ir Baltarusijai).

Ir visos šalys taiko jas atsižvelgdamos į savo ekonomikas, rinkas, eksportą, importą, žmonių perkamąją galią, valstybės finansines galimybes.

O ES pateiktos infliacijos mažinimo priemonės yra tik rekomendacijos, kurios nebūtinai duos teigiamą sinerginį efektą visose šalyse.

Tik kiekviena šalis individualiai, išanalizavusi aukščiau paminėtus faktorius, gali priimti efektyviausius sprendimus.

G.JAKAVONIS: Viešojoje erdvėje daug opozicijos atstovų nuomonių apie valdžios antiinfliacinio pakoreguoto biudžeto projekto vėlavimą, valdančiųjų nesugebėjimą prognozuoti. Ką jų vietoje dabartinėmis sąlygomis siūlytumėte jūs?

A. BOSAS: Kritikuoti valdančiąją daugumą - opozicijos darbas. Reikėtų nepamiršti, kad taip buvo visada.

Daug efektyvesnis kelias būtų pasiūlyti alternatyvesnes, efektyvesnes priemones, bet, deja, tokių viešojoje erdvėje nesigirdi. Nemanau, kad dabar siūlomos priemonės bus efektingos.

Turime suprasti, kad išsivysčiusių šalių gyventojai gali lengviau išgyventi gilesnę ir ilgiau trunkančią infliaciją, tik gaila, kad Lietuva nėra tokia valstybė.

Todėl reikėtų priemonių, kurios padėtų išgyventi mažiausias pajamas gaunančiai socialinei grupei, nukreipti tiems, kam jų labiausiai reikia, o ne alinti biudžetą, taikant lengvatas visiems vartotojams.

Taip pat reikėtų skatinti ekonomiką, smulkųjį ir vidutinį verslą bei padėti išspręsti logistikos problemas, kad būtų lengviau prisitaikyti prie naujų rinkų.

Nereikia ieškoti naujų priešų, nes, kaip sakė vienas vokiečių verslininkas, tada įgyji daug politinių draugų, bet prarandi verslo partnerius.

Visoms vyriausybėms ir valdantiesiems rekomenduočiau politines ambicijas palikti rinkimams, reikėtų labiau pasitikėti specialistų rekomendacijomis.

Lietuvoje mes turime tikrai labai stiprią specialistų ir akademinės bendruomenės komandą. Tai tikrai jokie majauskai, sysai, armonaitės ar kiti politikai, kurių populistiniai siūlymai sprendimui svarbūs tik jų pačių reitingams būsimuose rinkimuose, o ne efektyviai sprendžiant problemas ilgalaikėje perspektyvoje.

Archyvų nuotr.

V. NAUDUŽAS: Dažnai teigiama, kad Lietuva - regiono ir netgi ES infliacijos lyderė 2022 m. Manyčiau, kad tai - konjuktūrinis vertinimas.

Pavyzdžiui, Estija prisipažįsta, kad ji pradeda pirmauti šioje srityje. Bet kuriuo atveju, kas kaltas dėl tokio aukšto infliacijos lygio Lietuvoje? Ironizuojant būtų galima teigti, kad Lietuvos ekonominė sėkmė turi daug tėvų, o infliacija - tik patėvius...

Infliacijos spiralę, jos tempus nusprendžia valstybinės ekonomikos reguliavimo ir laisvosios rinkos sąryšiai. Valstybės santykius su rinka plėtoja valdininkai, verslininkai, samdomi darbuotojai. Minėti santykiai turi įtakos ir sprendžiant antiinfliacinius projektus.

Tai tampa savotiška „vakcina" nuo primityvių sprendimų.

Viešasis ekonomikos sektorius apima beveik 40 proc. šalies BVP. Jo vertė priklauso ne tik nuo gaunamų pajamų, bet ir nuo sklandžių laisvosios rinkos procesų.

Pagrindinis viešo ekonomikos reguliavimo instrumentas - biudžetas. Kasmet valstybės biudžetas netenka dalies pajamų.

Kas dėlto kalti? „Subuktuota" tarptautinė padėtis ar neracionalūs sprendimai, kai neatsižvelgiama į naudos ir kaštų analizes, alternatyvas, socialines pasekmes ir kt.?

Atsakymas galėtų būti toks: kalti visi, o konkrečiai - niekas... Ilgametė biudžeto išlaidų persvara prieš pajamas iliustruoja, kad gyvename ne pagal kišenę ir kad tai ir yra infliacijos veiksnys.

Manipuliacijos statistika problemų neišspręs, bet pagreitins eilinę biudžeto korekciją. Be to, tokia statistikos interpretacija padės nesunkiai „nustatyti" arba paskirti „kaltininkus".

Reguliarus, konstruktyvus ir rezultatyvus valdininkų ir verslininkų bendravimas - pagrindas, subalansuojant šalies, kaip visumos, vystymąsi.

Balansas - tai ne tik buhalterinis terminas. Balansas - ne tai, ką atrandi, bet tai, kas yra sukuriama ir įgyvendinama. Tai yra visų mūsų kelionė į rytdieną.

Archyvų nuotr.

A. SKARDŽIUS: Vyriausybė, siekdama pažaboti augančias energetikos kainas, turi nedelsiant stabdyti elektros rinkos liberalizavimą

. Klaipėdos SGD terminalas privalo pradėti veikti komerciniais tikslais, o ne būti išlaikomas energijos vartotojų, kadangi jau pradėjo veikti magistralinis dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos, o SGD terminalas dirba visu pajėgumu.

Vyriausybė privalo sumažinti PVM būtiniausiems maisto produktams ir degalams. Reikia nustoti žaisti su nuolatiniu NPD didinimu ir jį susieti su minimalia mėnesine alga, taip sukuriant automatinį NPD didinimo mechanizmą.

Visi suprantame, kad šis biudžeto pajamų augimas yra laikinas, nes jį lėmė vienkartinio pobūdžio veiksniai. Ilgalaikėje perspektyvoje išlaidų dalies augimą lems ne tik didėjančios išlaidos gynybai, bet ir su visuomenės senėjimu susijusios išlaidos ir kiti prisiimti įsipareigojimai.

Todėl Vyriausybė jau dabar turi galvoti ir imtis veiksmų, kaip užsitikrinti nuolatinius papildomus pajamų šaltinius šioms išlaidoms dengti, o ne atidėti sprendimus ateičiai ir gyventi iš skolintų lėšų.

Respublika.lt

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder