Arvydas Juozaitis: Šios dienos mintys... apie išlikimą per Dainų šventes

Tauta, tokia kaip mūsų, nedidelė iš esmės tauta, laikytis istorijos smegduobėse gali tik gelminių saitų dėka.

Tie saitai - daina.

Bendra daina.

Liaudies-tautos daina.

Didesnės tautos, didelių atstumų tautos, negali laikytis, o mes galime.

Išsyk padarysiu žingsnį į šalį, ir à propos prancūzišką: nūdienos prancūzai, paklausti, ar jie dainuoja susėdę prie stalo, atsako išdidžiai - jamais! -  niekada!

Štai jie ir prisigyveno, kai miestai apsiausti, o dažnai ir persmelkti, svetimųjų.

Kurie bet kokia dingstimi ima deginti, griauti, plėšti ir žudyti. (Žinoma, sakysite, ponai, kad tai imigrantai, iš esmės svetimieji, musulmonai iš Afrikos ir Azijos, kuriems "integracija" reiškia... nieko nereiškia.) Pamatas holistinis, savas.

Taigi, lietuvių Dainų šventės, netgi 1924 m. iš bažnytinių chorų sukurtos (pas mus labiau nei pas latvius), leido krikščioniškai nuostatai išeiti į viešumą-aikštę.

Ir parodyti, kuo mes būsime gyvi, kiek mes būsime kaip bendruomenė.

Kiek būsime ne pavienių interesų sankaupa (kapitalistinio aistringumo turtėti). 

Dabar keista, bet  Dainų šventes iš esmės atmetė ir tautininkų režimas, nors, atrodė, jis galėjo kaip reta sėkmingai išnaudoti dainavimą kartu.

Ne, išsigando A. Smetona opozicijos (ir iš Bažnyčios pusės).

Latviai net prie autoritaro K. Ulmanio režimo Dainų šventes išnaudojo, nes a) jos buvo gilesnės, jos sukūrė valstybę; b) K. Ulmanis sutelkė valdžią tik 1934 m.

(Užtat kaip galingai latvius gelbėjo Dainų šventės visus okupacijos dešimtmečius, iki pat 1990 metų; ir telkia gyvybei dabar.) 

Dabar liberalistinis - genderistinis lietuvių paklydėlių pasipriešinimas Dainų šventėms - tos pačios, babeliškos "Konarmijos" prigimties: visi visiems turime tapti priešais.

O tada -- pasekmės  čia pat. Imsime vieni kitų nekęsti.

Iš pradžių tildyti, o paskui persekioti, o galiausiai -- žudyti (išgujant iš valstybės, kuri bus jau nebe valstybė).

Jau dabar "Šiaurės Atėnų" ir Kultūros ministerio baisi neapykanta ir baimė kalbėti apie Dainų šventes (mano asmeniškai išbandyta patirtis) yra labai rimtas ženklas, - paleista ideologija priešintis Dainų šventėms kaip "sovietizmo" palikimui.

Tai yra baisi perversija, prievartaujanti Lietuvos bendruomeniškumą.

Beje, manoji vigilija iš "Kauno Saulė II" apie tai ir kalba - "Tautos daina sukuria valstybę". Bet tai jau būtų plačiau.

Kol kas šių pastabų paraštėse pakaks.