Arvydo Šliogerio skaitymas: kaip gyventi pasaulyje be iš anksto duotos prasmės

“Nėra taisyklių, nurodančių, kaip žmogus turi gyventi šiame pasaulyje. Tokios taisyklės gyvenimą paverstų kalėjimu. 

Nors iš kitos pusės pasaulis irgi yra kalėjimas, tačiau gyventi laisvėje tam tikra prasme sunkiau negu kalėjime, nes gyvenimas yra kalėjimas be taisyklių. 

Taisyklės įprasmina pasaulį ir gyvenimą, o jeigu taisyklių nėra, žmogus pasijunta tarsi kažkieno apgautas ir sako: mano gyvenimas beprasmis. 

Dar blogiau, jeigu jis to nesako, bet tyliai taikstosi su jo širdį graužiantčiu beprasmybės kirminu.

Dažniausiai beprasmybės jausmas prabunda tik akimirkai, o po to vėl sugrįžtama į rutiną. 

Tai nereiškia, kad rutina prasminga; tai reiškia tik tiek, kad rutina padeda užmiršti beprasmybę.

Albert’as Camus šį pasaulį be prasmės, kuris mums visiems tam tirkais epizodais yra apsireiškęs vadina absurdo akimirkomis. 

Kai absurdo akimirkos nesukelia tokių fatališkų padarinių, jos gali tarsi paralyžuoti žmogų, atimti iš jo gyvenimo aistrą, kūrybos džiaugsmą, meilės pilnatvę ir net pasaulio šviesą, be kurios pats pasaulis tampa nebe mielas.

Keisčiausia, bet ir pavojingiausia yra tai, kad absurdo akimirkose nėra jokio apokaliptinio turinio ir jos neprimena fejerverkų. 

Beprasmybės šaltinis yra būtent pasaulio ir gyvenimo paprastumas, galėtume net pasakyti – jo banalumas. 

Štai tas paprastumas ir yra tai, ką galime pavadinti gyvenimu be taisyklių ir pasauliu be prasmės. 

Žinoma, paprastumas savaime nėra absurdiškas. Tačiau bėda ta, kad žmogus yra labai keistas padaras – sunkiausia jam pakelti būtent paprastumą. 

Tam tikra prasme galime teigti, kad žmogaus gyvenimas visų pirma yra nuolatinis bėgimas nuo pasaulio paprastumo, netgi paprastumo baimė.

Albert’as Camus sako: „Pasaulis – tai tam tikra metafizika ir tam tikra proto nuostata“. Kitaip tariant savo pasaulį mes susikuriame patys, o tai reiškia, kad pasaulio paprastumą uždengiame savo susikurtomis iliuzijomis, vaizdais, paveikslais, mitais, pasakomis ar brėžiniais – savotiškais pasaulio žemėlapiais, kurie su pačiu pasauliu neturi nieko bendra. 

Taip atsiranda religijos, dievai, idealai, horoskopai, pasakos, dainos, mokslai, skraidančios lėkštės, šviesios ateities ar tobulos visuomenės vizijos, angelai, šventieji, pop žvaigždės, tautų vadai, antžmogiai ir visas tas pasaulio paprastumą užgožiantis žmogaus vilčių ir sapnų balaganas, be kurio turbūt išvis neįmanoma gyventi, be kurio tikrai nebūtų nei meno, nei įkvėpimo, nei istorijos. 

Tik iliuzija įprasmina žmogaus gyvenimą, o tai, kas vadinama prasme, tėra tik iliuzijų spektaklis. Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės – tai viena svarbiausių ir paprasčiausių Albert’o Camus minčių. 

Pasaulio paprastumas – tai jo elementari beprasmybė, kurią mes bet kokia kaina stengiamės nuo savęs paslėpti.

Ir tikrai: žmogui dažnai pavyksta nuo beprasmybės pasislėpti iliuzijų bokšte, tačiau jis greit iš jo iškrinta susidūręs iš už kampo tykančiu absurdu. 

Ši absurdo akimirka yra staiga mums atsivėręs prieštaravimas, net priešiškumas tarp mūsų susikurtos iliuzinės prasmės ir realios paties pasaulio ir žmogaus gyvenimo beprasmybės.

Ką su tuo daryti? Ar galima susitaikyti su absurdu? O galbūt apskritai su absurdu net reikia susitaikyti, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra?

Susitaikymo būdų be galo daug. Pats paprasčiausias ir populiariausias – griebtis kokios nors iliuzijos, griebtis jos taip, kaip skęstantis griebiasi šiaudo. 

Susikurti stabą ir jam nusilenkti arba suklupti prieš tuos stabus, kuriuos šimtais, net tūkstančiais kūrė žmonija per visą savo istoriją, šitaip bėgdama nuo siaubą keliančios pasaulio ir gyvenimo beprasmybės. 

Pavyzdžiui, galima tikėti Dievą, tapti krikščionimi ar budistu, galima dievinti meną arba vadus, galima kurti socializmą arba nepriklausomybę, galima kovoti už žmogaus teises arba garbinti savo tautą, galima šlovinti kultūrą arba saldų gyvenimą, o kraštutiniu atveju, jei jau niekas nepadeda, prisiryti narkotikų. 

Tačiau anot Camus visą tai tik iliuzija dar labiau gilinanti beprasmybės jausmą.

Vienintelis būdas laimėti kovą prieš beprasmybę – maištas. 

Paprastumas: pačiam gyventi šiame pasaulyje taip, kad jis nepavirstų pragaru, o be to, ir tai svarbiausia, gyventi orientuojantis ne į ateities iliuzijas, o į gyvą dabarties pilnatvę bei konkretybę. 

Kuo labiau užmiršti praeitį, kuo mažiau rūpintis ateitimi, visą savo aistrą ir meilę sutelkti absoliučios dabarties akimirkoje, būti atviram saulei, vėjui, artimo kančiai, mylimo žmogaus veidui.

Jums šiose žodžiuose trūksta aukštesnės prasmės? Ir kas čia tokio? Debesys vasaros danguje ar šypsena mylimo žmogaus veide kur kas svarbesnė už tūkstančius „aukštesnių“ prasmių, kurios visos yra tik fantomai – labai pikti ir pavojingi. 

Visi dievai, visos utopijos, ideologijos yra vieni niekai palyginti su pirmuoju patekančios saulės spinduliu.

Įsisąmoninti absurdą reiškia būti laisvam, sako Albert’as Camus. O būti laisvam reiškia įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad galėtų būti pažeistos kito žmogaus, ar net paprasčiausio pasaulio daikto būties ribos ir tose ribose išsiskleidžianti jo teisė būti savimi ir sau.

Žmogaus laisvė tai ribos, buvimas saike, atidumas kito buvimui, pastanga neprimesti kitam to, kas atrodo teisinga tau – tai pagarba kito laisvei.

Beprasmybę priėmęs žmogus visų pirma suvokia ir savo paties, ir dabarties akimirkos, ir toje akimirkoje atsiveriančio pasaulio pavidalų trapumą. Švelnumas ir globa – toks šio žmogaus santykis su pasauliu. 

Toks žmogus – taurus ir paprastas. Toks žmogus Camus romano herojus gydytojas Rije, atkakliai kovojantis su maru, bet kartu gerai žinantis, kad maro įveikti neįmanoma.

Kamiu „Sizifo mito“ mintis yra ši: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi ji egzistuotų. 

Kitaip gyvenimas virsta pragaru, o pasaulis chaosu. 

Pastangos prievarta įprasminti gyvenimą sunaikina patį gyvenimą, o pastangos su paprastinti pasaulį – jį sunaikina atimdamos iš jo visą magiją. 

Juk geriau pamėgsti supranti, kad prasmė, kurią mes brukame pasauliui ir kitiems žmonėms, yra tik mūsų akla pastanga prievarta paslėpti tai, kas mums nepriklauso. Įprasminti – reiškia primesti savo tironiją kitam. 

Todėl kitas turi teisę priešintis, kurti su tavimi tris atkakliai teigti savo uždarumą ir būti, vadinasi, savo beprasmybę – man!

O tai reiškia, kad absurdo žmogus pripažįsta paprasčiausią kito teisębūti kitokiam, negu norėtųsi man.

Arvydo Šliogerio komentaras apie Albert Camus kurinį “Sizifo mitas”.