Rimantas Jonas Dagys: Ar tikrai visada kovojant už „žaliąją politiką“ norima mažiau teršti gamtą?

Dabar agituoti už žaliąją politiką tapo madinga. ES ta tema sukūrė begalę programų ir teisinių dokumentų. Daugelis priemonių gali duoti nemenkos naudos, ypač kai vadovaujamasi mokslu, išmintimi ir tikromis vertybėmis, tačiau ar visada remiamasi šiais argumentais?

Kas nenori gyventi neužterštoje aplinkoje? Saugoti gamtą yra puiki idėja, kaip ir noras gyventi laisvoje demokratinėje valstybėje. Deja, demokratija, paveikta LGBT ideologijos, kaip ir dera, vis labiau tampa ideologijos tarnaite, kur demokratijos „idealu" laikomas tik aklas jos palaikymas. Laisvos žiniasklaidos lieka vis mažiau, vis labiau dominuoja interesus aptarnaujanti „užsakomoji". Deja, kažkas panašaus jau vyksta ir su „žaliąja" politika, ji vis labiau tampa lozungine nauja biznio darymo priemone, galinčia sukompromituoti pačią idėją.

Kodėl taip gali būti? Ogi pamėginkime rimtai atsakyti į esminį klausimą - kas Žemei atneša daugiausia žalos? Akivaizdu, kad tai visų pirma besaikis žmonių vartojimas, sparčiai pildantis kai kurių godžių biznierių kišenes ir daugelis kitų dalykų, tame tarpe ir iškastinio kuro deginimas.

Bet juk vartojimas, karjeros ir turto siekimas dabar yra kone nekvestionuojamas gėris. Visa vakarų visuomenės propagandinė mašina dirba tam, kad mes, reikia ar nereikia, pirktume, vartotume. Tai tampa daugelio mūsų gyvenimo tikslu. Kuo greičiau atsisakome dar tinkamų vartoti daiktų ir perkame naujus, tuo didesnį pelną gauna „muziką užsakantys" gamintojai.

Kiekvienas iš savo gyvenimiškos patirties žinome, kad ne retai dar tinkamų vartoti daiktų nenaudojame ne todėl, kad jie netinkami, bet todėl, kad jie paskelbiami „nemadingais", „nemoderniais". Todėl perkame naujus, kuriuos pagamindami vėl teršiame aplinką. Taip teršiame daugiau, negu Žemė gali neutralizuoti taršą. Taip aliname mūsų Žemę. Gamintojų interesas yra natūralus, jis nėra būtinai blogas.

Bet kai iš demokratinių vertybių išimamas bendro gėrio siekimo visiems, pareigos ir pagarbos viskam, ką dievas sukūrė principai, nebelieka saugiklių imančiam dominuoti savanaudiškumui. Kad taip nebūtų, būtina ne „šoumenų" su „influenceriais", bet interesų pusiausvyros siekiančios visuomenės išmintis. Bet tos išminties maža, didelių pelnų bet kuria kaina siekiantys ja nesuinteresuoti. Matyt todėl neteko girdėti labai garsaus priemonių vajaus skirto ženkliai mažinti vartojimą. Tik keli pavyzdžiai pamąstymui.

Šaunu, kai žmonės mėgsta gaminti valgį, bet ar kas pasisako prieš perdėtai propaguojamą prabangių restoranų virtuvę, naudojančią išskirtinę mėsą ir daržoves, visą kitą lyg ir padarant nebetinkamus valgyti. TV ekranuose rodomos varžybos, kas iš elitinių prabangių produktų pagamins skaniau. Bet juk tik visiškas virėjas - nevykėlis galėtų sugadinti išskirtinės kokybės produktą.

O virėjo tikrasis meistriškumas turėtų būti, kaip iš vidutiniško produkto galima būtų pagaminti elitinį patiekalą. Net ne tokie civilizuoti mūsų protėviai stengėsi taupiai panaudoti visą jiems Dievo duotą maistą. Žymia dalimi reklamuojamo vartojimo pasekmė - vakarų pasaulis išmeta beveik pusę tinkamo valgyti maisto! Taip dar labiau sekiname savo Žemę, kertame miškus naujiems pasėliams, jau nekalbant apie tai kiek maisto stokojančių žmonių nepamaitiname.

Dievas sukūrė Žemę, kurioje vyrauja pusiausvyra tarp visų augančių ir gyvenančių. Ši pusiausvyra nealina Žemės, tokios norime ir dabar. Žmonijos patirtis ir mokslas sako, kad, vertinant gyvoje gamtoje vykstančius procesus, reikia atsižvelgti į visą procesų visumą, o ne į atskirą fragmentą. Tai ignoruojant atsitiko taip, kad mūsų karvės ar jaučiai dabar vertinami kaip dideli CO2 teršėjai ir su jais reikia kovoti...

Tokio „žaliojo biznio" propaguotojai labai nenoriai atsižvelgia į žemdirbių argumentus, kad vertinant gyvulio auginimą reikia atsižvelgti į visą nenutrūkstamą procesą ir pradėti nuo CO2 kiekį mažinančio faktoriaus - žolės gyvuliams auginimo. Na, bet kai už žalią gamtą ir gyvūnų teises kovoja mieste gyvenantys, medžių rūšių neskiriantys, dažnai gyvos karvės iš arti nematantys, yra kitaip.

Dabar matome senų automobilių keitimo naujais, elektra varomais, vajų, atseit dėl CO2 taršos. Taip, elektriniai automobiliai važiuodami mažiau teršia.

Bet kukliai nutylima, kiek tam naujam automobiliui pagaminti reikės „išmesti" anglies dvideginio, kiek „išmetama" dujų gaminant automobiliui reikalingą elektrą (nes didesnė dalis jos gaminama deginant iškastinį kurą). Ar nesigaus taip, kad viską sudėjus, priverčiant žmones anksčiau laiko keisti automobilį į labiau ekologišką, pasieksime priešingą rezultatą.

Atrodo, kad dažnai pataikaudami gamintojams „lozunginiai" politikai skatina ir verčia visko, kas dabar siejama su „nežalią" ekonomika, pagreitintai atsisakyti ir pakeisti nauja, žalia. Ir neatsižvelgiant į tai, kas nuosekliau įvertinant visumą, gali duoti priešingą rezultatą. Bet, jeigu tai geras biznis, kodėl ne...

Paleidus tokį procesą galime dar labiau suniokoti gamtą, nes kai tik mes pakeisime viską „žalesne", atsiras dar „žalesnė" ir vėl viską keisime ir t.t.

Tai skatina vartojimą, didina taršą ir alina mūsų Žemę. Ar ne išmintingiau būtų taikyti „žalumo" kriterijus naujiems produktams, o senus naudoti, jeigu jų pakeitimas, vertinant ir jų gamybos procesą, neatneša didesnės žalos.

Tokios analizės trūksta diskusijoje apie tai, ar reikia keisti dyzelinu varomus automobilius į benzininius.

Dabar vietoje to, kad keltume reikalavimus tinkamai sutvarkyti automobilių degimo sistemas, kas pigiau, mes prievarta reikalaujame pakeisti automobilius į benzininius, hibridinius, o po to reikalausime juos pakeisti į elektra varomus, o juos, matyt, vėliau į ką nors kitą, „dar žalesnį". Verta nepamiršti, kad tokia politika yra gausiai „palaistoma" mokesčių mokėtojų pinigais...

Beje, labai įdomūs dalykai prasidėjo su iškastinio kuro deginimo žalos vertinimu. Pradžioje, lyg ir logiškai buvo pripažinta, kad tik saulės, vėjo ir kitokios Dievo sutvertos natūralios energijos panaudojimas buvo priskirtas žaliajai.

Bet vėliau su nuostaba stebėjome, kaip anksčiau atominę ir dujas naudojančią energetiką ES buvo priskyrusi prie taršių ir nežalių, o po kiek laiko, Vokietijos ir Prancūzijos lobizmo dėka, ji pradėjo „žaliuoti"... Technologiškai niekas nepasikeitė, pasikeitė politikų ir juos aptarnaujančių ekspertų nuostatos. Tokie ekspertai ir toliau, kaip niekur nieko, patarinėja kaip tapti „žalesniais".

Nesunku suprasti, kad bet kokiam daiktui pagaminti reikia energijos, o ji didžiąja dalimi nėra „žalia", todėl reikia stengtis vartoti mažiau.

Tai nereiškia, kad turime nustoti valgyti ir gaminti, pakaks tai daryti tik tiek, kiek tikrai reikia ir jau iš kart turėsime žymiai didesnį efektą mažinant taršą, negu kad duoda daugelis dabar propaguojamų priemonių. Na, bet tam reikia atsisakyti vartojimo politikos.

Temą galima tęsti, bet akivaizdu, kad viešajame gyvenime vis mažiau lieka vietos išminčiai, krikščioniškam tausojančiam aplinką požiūriui.

Vis daugiau dominuoja agresyvi interesų propaganda, kuri, beje, dažnai sklinda iš tų, kurie verčia mus abejoti net savo lytimi. Išmintis šiai propagandai nereikalinga.

Todėl, matyt, ne veltui jos simboliniu „vedliu" pasirinkta mokyklos nebaigusi ir, greičiausiai, pamokas lankyti nelabai norinti mergaitė, o daugelis didžiausių propagandistų yra liberalūs kairuoliai, kurie dažnai abejoja dėl savo lytinės tapatybės.

Aišku, kad nesunku tokius „išminčius" pakreipti aptarnauti lozungais pridengtą gryną pelno siekimą. Gaila, bet jeigu eisime tuo keliu, ateitis liūdna.

Vargu ar mes galime greitai pakeisti įtakingiausių valstybių palaikomą politiką, tačiau galime be rožinių akinių ir komjaunuoliško uolumo žvelgti į jų pateiktus siūlymus ir įgyvendinti tik tai, bei tokiu būdu, kad tai iš tiesų būtų naudinga Lietuvos gamtai ir jos žmonėms.

 

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder