Ir aiškina: „Teisumas bet kokia kaina, galvojimas, kad viską išmanai geriau už auditoriją, vengimas bet kokia kaina atsiprašyti už klaidas, savirefleksijos stoka, nesirūpinimas etikos standartais ir žiniasklaidos industrijos profesionalumu, sustabarėjimas turinio ir formos prasme yra tai, ko mes, žurnalistai, turėtume nusikratyti kuo greičiau, jei suvokiame, kad dabartinis žiniasklaidos modus operandi nebėra veiksmingas ir reikia ieškoti naujų veikimo būdų.
Pirmiausia tai taikau visuomeniniam transliuotojui...“
Ji nustemba pastebėjusi akivaizdžius dalykus:
„Ironiška, kad pandemijos ir kitų socialinių sukrėtimų išvargintos visuomenės ir Vakaruose, ir Lietuvoje pyktį lieja būtent ant pagrindinės, kaip jie sako, meinstryminės, žiniasklaidos: bendrapiliečių agresija mitinguose pernai pribloškė ir visko mačiusius žurnalistus.
Maža to, visuomenės nuomonės tyrimai signalizuoja, kad palaikymas šiems protestams buvo ne marginalus, kaip bando įsivaizduoti Vilniaus burbulas, o gana paplitęs.
Nepatenkintieji jaučiasi neišgirsti ir neišklausyti, ignoruojami didžiosios žiniasklaidos ir išeina į socialinius tinklus bei jutūbus.
Auditorija apskritai vis daugiau laiko leidžia socialiniuose tinkluose ar vartoja vaizdo turinio transliavimo platformų teikiamą turinį, vis dažiau aplenkdami tradicinę žiniasklaidą. Ši tendencija tik stiprės.“
Monika taip pat siunčia lietuvių žurnalistams žinutę iš tarptautinio forumo:
„Balandį vykusiame tarptautiniame žiniasklaidos festivalyje Italijoje Jonas Williamsas, vienas Airijos visuomeninio transliuotojo RTE vadovų, sakė, kad patikima žurnalistika yra objektyvumo, skaidrumo ir kuklumo lydinys. Objektyvumas ir skaidrumas žiniasklaidai – tarsi higiena (arba bent jau taip turėtų būti), bet gana naujas žodis žurnalistams – „kuklumas“.
Ne taip lengva atsisakyti galios pozicijų, nusiimti karūnas ir labai nuoširdžiai stengtis įsiklausyti į tai, ko nori ir ką bando pasakyti auditorija.“
Ir net pasidalina informacija „iš LRT vidaus“:
„LRT viduje daug diskutuojame, ką dar žurnalistai galėtų padaryti arba ko nedaryti, kad LRT būtų kuo nešališkesnė ir visos auditorijos poreikius atliepianti žiniasklaidos priemonė.“
Negali Monikai nepritarti: kuklumas kiekvieną puošia, o „agresyvus tonas“ niekam nepatinka.
Tik kodėl tokia svarbia visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida tema „daug diskutuojama“ tik „LRT viduje“? Kodėl ne su LRT klausytojais ir žiūrovais?
Kodėl Monikos keliamų klausimų neaptarus bent jau viešuose LRT Tarybos posėdžiuose?
Tiesa, tokių atvirų posėdžių nėra.
Savo lėšomis LRT išlaikantys piliečiai neras net išsamesnių LRT Tarybos posėdžių prorokolų. Gal ir derėtų pradėti nuo klausimo - kodėl?
„Pagrindinė žiniasklaidos, ypač visuomeninio transliuotojo, valiuta yra auditorijos pasitikėjimas“, - sako mums Monika.
Tik ar prisimename, kada paskutinį kartą matėme rimtesniais tyrimais paremtą pasitikėjimo šiuo transliuotoju kreivę? O laidų žiūrimumo reitingus, kadaise skelbtus nuolat?
Tikrai apie svarbius dalykus prakalbo Monika. Tikrai būtų verta juos ne tik „LRT viduje“ svarstyti.
Nuoroda į Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės tekstą „Kuklumo“ - komentare.
Lietuvos archyvaro saugomoje A. Ovčinikovo nuotraukoje - „Gintaro“ kolūkio kolūkiečio šeima 1961-aisiais žiūri TV.
Ši autoriaus nuomonė paskelbta socialiniuose tinkluose
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą