Pirma. Ar gali visuomenė apsieiti be politikos? Atsakymas - ne. Bent kol kas. Ateityje gal pavyks tą darbą perduoti mašinoms, vadinamomis kompiuteriais. Bet kol kas tai teks atlikti patiems žmonėms.
Antra. Kokie yra politikai, nustato pati visuomenė. Tiesa, tik demokratinė ir dabartinė. Viduramžiais buvo kitaip, bet dabar tai mažiau svarbu, nors monarchijos kol kas gyvos, o skandalai rūmuose vis dar daug kam įdomūs.
Nesiimsiu giliai komentuoti, kas yra politika. Pačiais bendriausiais bruožais, tai visuomenės valdymas sudėtingiems uždaviniams spręsti. Paskutinė dalis rodo, kuo skiriasi savivalda nuo bendros politikos. Kol bendruomenė santykinai nedidelė ir problemos veik akivaizdžios, galima apsiriboti mažai patirties turinčiais žmonėmis, tačiau, keičiantis tos grupės dydžiui ir problemų globalumui, prireikia specialistų, kuriuos vadiname politikais bei biurokratais.
Galima matyti, kad ir namų bendrijoms vadovauja kažkiek daugiau šiuos reikalus išmanantys žmonės, nors problemų yra ir ten.
Tad politikais turėtų būti asmenys, išmanantys POLITIKĄ. Štai čia randasi ne viena problema. Jais turi tapti daug žmonių, jei santvarka demokratinė. Mokytojai, ekonomistai, teisininkai ar žurnalistai, kurie gerai išmano savo sritį, privalo tapti kitos srities žinovais. Ne visiems tai pavyksta. Iš kitos pusės, politikoje daug slaptų ir atvirų grėsmių asmens negerovėms skleistis.
Jei kyšininkavimas ar lobizmas gali būti atskleisti ir ribojami, tai valdžios siekis bet kuria kaina įstatymiškai kol kas neribojamas. Pati valdžia gali tarnauti dopingu ar narkotiku, kuris veikia ne vieną asmenybę. Tuomet verslininkas, advokatas at net politikas visomis jėgomis siekia prikaustyti visuomenės dėmesį sau, kreipiasi į ją kaip apaštalas, guru, lyderis.
Ar labai skiriasi demagogija nuo populizmo? Beveik neįmanoma nubrėžti griežtos skiriamosios linijos.
Žodynai rašo, kad demagogija (sen. gr. δῆμος 'liaudis' + sen. gr. ἀγωγός 'vedlys, vadas') – pripažinimo ir populiarumo siekimas apgaule, melagingais pažadais, meilikavimu, faktų iškraipymu, kritikos slopinimu, teisingos informacijos nutylėjimu. Populizmas (iš lot. populus – 'žmonės, liaudis') – politinė strategija, kuria apeliuojama į „liaudį“ ir „sveiką protą“, kartu demonstruojant priešiškumą politiniam ar socialiniam elitui, dažnai tą darant be konkrečių ideologinių nuostatų. Partijos polinkį į populizmą gali lemti ne tik apeliavimas į tariamą prarają tarp valdžios ir liaudies daugumos. Populistai dažnai pasisako ir už tai, kad dažniau būtų rengiami referendumai, be to, apskritai yra skeptiškai nusiteikę atstovaujamosios demokratijos atžvilgiu.
Perskaičius šią pastraipą, lyg ir aišku, kad niekas neaišku. Manau, kad tai paviršutiniškas žvilgsnis. Skirtumas tarp populisto ir demagogo slypi tame, kad demagogas tiki tuo, ką sako. Populizmas ima problemas ir siūlymus iš „aplinkos“, o tai tik reiškia, kad siekiama prisidengti liaudies interesais.
Demagogas imasi lyderystės, vadovauja - ne veltui didesnieji iš jų turi asmeninį patrauklumą, vadinamąją charizmą. Manau, kad Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas ar mūsų advokatas netgi patiki tuo, ką kalba. O Petras Gražulis sako tik tai, kas patinka kitiems.
Dabar turėtų būti aiškiau, kad griežtos ribos tarp populistų ir demagogų politikoje lyg ir nėra. Tačiau vien šių pavardžių paminėjimas rodo pavojingus skirtumus.
Iki šiol ir dabar demagogų tikslai yra demokratinės sistemos ribojimai ar net naikinimas, o populistus dar galima pakeisti kituose rinkimuose.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą