Denisas Nikitenka: Puiki atvirutė su nebeegzistuojančios Biržos gatvės vaizdu

Miškų karalių poravimosi metas, mat. Rugsėjis. Čia tokia keista įžanga...

Nebegalėjau užmigti. Pradėjau tvarkyti atvirukų kolekciją ir akis užkliuvo už šio. Reta, apie 1910 m. klaipėdiečio Roberto Schmidto išleista puiki atvirutė su nebeegzistuojančios Biržos gatvės vaizdu.

Sunku net atpažinti, jog čia – pats Klaipėdos centras. Akylesni pastebės Wilhelmo Didžiojo paminklą už to gražaus namo pirmajame plane: ten – dabartinės Liepų gatvės pradžia.

Kuomet Klaipėdoje pradėjo kasinėti Atgimimo aikštę ir žemė atvėrė sunaikintos Biržos gatvės pastatų likučius, ėmiau medžioti būtent tos vietos atvirukus.

Biržos gatvės vaizdus. Jų išties nėra daug.

Pagalvojau, jog reikės parašyti straipsnį apie pačią Biržos gatvę, jos istoriją, paanalizuoti, kas joje gyveno, kokios parduotuvėlės, kavinės, biurai veikė...

Į rankas paėmiau knygą „Klaipėda 1945-1965...“ (2010 m.).

Geras leidinys. Daug iliustracijų, tačiau vertingiausia yra dabartinio Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus, istoriko prof. dr. Vasilijaus Safronovo apžvalga.

Joje gana reprezentatyviai aprašomi tie pokario metai, kuomet buvo naikinamas senasis Mėmelio miesto paveldas. Biržos gatvė – taip pat.

Ji virto Tarybų aikšte su ožiabarzdžio sifilitiko Lenino paminklu, „Klaipėdos“ viešbučio ir Muzikinio teatro pastatų kompleksu.

„Pokario propaganda su pasididžiavimu skelbė, kad masiniuose tvarkymo darbuose vien 1946 m. Klaipėdos gyventojai laisvu laiku po darbo atidirbo 320 tūkst. darbo valandų, o per visą pirmąjį pokario penkmetį – daugiau nei 1,3 mln. valandų, tačiau reikia pridurti, kad tam buvo naudojama ir Vokietijos karo belaisvių iš Klaipėdoje veikusio lagerio Nr. 57 darbo jėga“, - rašoma joje.

Apie 1 400 belaisvių.

Ką reiškė tas „atstatymas“?

Griovimą.

Pirmaisiais pokario metais stovėjo ir Biržos pastatas, ir pačioje Biržos gatvėje buvo likę sveikų ar tik dalinai apgriautų namų. Senoji gaisrinė.

Nušlavė nuo žemės paviršiaus.

Kodėl?

Nes „Mes sukursim naują miestą!“.

„Leningrado planavimo tradicijų invazija į senąją Klaipėdos dalį paliko joje gana gilų pėdsaką. <...> Vienas iš tokių pokyčių, pvz., buvo sunaikinimas unikalios formos Biržos gatvės, įvykęs tuo metu, kai 1953-1956 m. buvo perstatomas buvęs Biržos tiltas: nuo Montės ir M. Gorkio g. (dab. Liepų) sankirtos gatvė buvo ištiesinta ir smarkiai išplatinta iki pat naujojo, pakelto ir pasukto, tilto ašies“, - rašoma minėtoje knygoje pateiktoje analitinėje V. Safronovo apybraižoje „Prarastoji Klaipėda: 1944-1969 metai“.

Esmė buvo sunaikinti tai, kas vokiška.

Kas buvo laikoma „buržuazinių laikų atgyvena“.

Rastas teisinis pagrindas: esą namai – avarinės būklės. Griaut! Taip ir nutiko su paskutiniaisiais Biržos gatvės pastatais.

Raudonojo maro ideologija – prieš sveiką protą. Deja, Biržos gatvės pastatų anei pačio kvartalo, urbanistinio išplanavimo išsaugoti nepavyko.

Nebuvo visi idiotais. Radosi atkakaklių paminklotvarkininkų, kurių dėka pavyko išsaugoti bent tuos senojo Mėmelio statinius, kurie dabar puošia senamiestį.

Na, o atvirutėje mes matome dabartinės Liepų g. 2 kampą žvelgiant iš Biržos tilto pusės.

Ten, kur važiuoja tramvajus, dabar stovi 1938 m. Paulio Giesingo suprojektuotas bauhauzo stiliaus namas su daugelio mėgiama bandelių kepyklėle pirmajame aukšte.

Kai darė šią nuotrauką, šio pastato dar nebuvo: matome vienaukštį namuką dvišlaičiu stogu.

Aš nežinau, kokie sprendimai bus priimti po Atgimimo aikštės rekonstrukcijos, bet Biržos gatvės istorija privalo būti atspindėta: Klaipėdos miesto savivaldybė, jei reikės, duosiu visus reikiamus atvirukų skenus.

Žmonės turi žinoti, kad vaikšto po sovietmečiu brutaliai sunaikinto vieno gražiausių miesto kvartalų griuvėsius.

Kurių nesimatys.

Jie bus po žeme.