Na, blogai, gal aš nevykėlis (-ė), nes kiti štai geresni. Tačiau tie, kurie nesilygina, o gyvena savo gyvenimą, matyt, yra laimingesni. Leidžia laiką savo gyvenimui, ne „įrodymams", kad esi geresnis, o gal bent jau ne blogesnis už kitą.
Šis lyginimosi principas, būna, persikelia auginant vaikus, išgirsi sakant: štai mano vaikas gabus, matyt, bus gydytojas.
O mano vaikas - gražus, galbūt bus modelis. O aš investuosiu visus savo pinigus į vaikus, nes štai kaimyno kokie išsilavinę, visi pavydi...
O ar visada paklausiama, ko tas vaikas nori, ypač kai jis jau pakankamai sąmoningas, kad suvoktų, kas jam širdžiai artimiausia. Skaudu tėvams, kai dūžta jų viltys, nes vaikai nenori perimti ilgus metus kurto verslo; skaudu, kai investicijos į mokslus neatsiperka. Gal kai kam skaudu ir dėl to, kad kaimynų ar draugų vaikai daugiau pasiekia.
Bet juk žmogui svarbiausia būti laimingam. Nesvarbu, kokia profesija, svarbu, ko nori širdis.
Kita vertus, norėdami savo vaikams geriausio, kartais patys tėvai išeina iš krašto. O kur dar pokalbiai: o mano vaikas štai studijuoja užsienyje; o mano kokią mašiną nusipirko; o tavo aukštojoj nesimoko dar, tai kaip čia nutiko, tik dirba turguj? Ojėj... Kaip nepasisekė, matyt, savo laiku kažkur klaidų padarei. O štai aš, ooo, kaip spaudžiau savo vaiką, kad tik neišklystų iš kelio... Suprask, ką tik pasakytas vadovėlinis auklėjimo pavyzdys.
O tas - dirbantis turguj - šypsenomis ir patarimais visus apdalija. Ne ojėj... o mano vaikas laimingas, - atsako mama, nepirkusi jokio lenktynių bilieto.
Tokiems dalykams tiesiog gaila pinigų. Viskas į tuštybių mugę...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą