Gintaras Furmanavičius. Niekas kitas mūsų neišgelbės, tik mes patys

Ne, ne tą, kurį prieš trejus metus 2021 metų gruodžio mėnesį įsirengė Kultūros ministro kėdėje įtaisytas tuščias kostiumas kiaulės akytėmis, nepaskandinamas liberalų čekistas Simonas Kairys, šviesios atminties teatro genijų Rimą Tuminą prilyginęs girtam rusų kareiviui.

Liberalų sąjūdžio deleguoto kultūros čekisto baldai kainavo mokesčių mokėtojams daugiau, nei 11 tūkstančių eurų. 

„Tarkime ten, kur administratorė šiuo metu sėdi, ta visa erdvė irgi buvo sutvarkyta už panašią, dar didesnę kainą. 

Tai neatrodė tos sumos kažkokios įspūdingai didelės“, – kalbėjo Simonas Kairys, pirmaisiais savo kadencijos metais greitai įpratęs prie didelių biudžetinių pinigų taškymo.

Tik susiformavus naujai koalicijai, į kurią nepavyko prakišti nuteisto Liberalų sąjūdžio, Gitanas Nausėda tokią koaliciją pavadino klaida. 

Anot jo, teisintis dėl šios klaidos būsimiems valdantiesiems teks ilgai: „Manau, kad buvo padaryta klaida, ir įrodinėti, kad tai nebuvo klaida, koalicijai teks visas artimiausias savaites“, teigė prezidentas dar lapkričio 11 dieną Lietuvos žiniasklaidai.

Jis turėjo ir savo kaip reta tvirtą nuomonę apie „Nemuno aušros” dalyvavimą naujoje vyriausybėje: „Netvirtinsiu ir tegul net nebando nešti kandidatus iš pačios „Nemuno“ aušros“, – tai prezidentas sakė perdavęs socialdemokratų lyderiams ir jų kandidatui į premjerus Gintautui Paluckui.

Jis sakė, jog tvirtintų tik gerbiamus profesionalus. 

Tai dar ne viskas. 

Prezidento ryžtas veržėsi į viešąją erdvę lyg kamštis iš šampano butelio. „Jie gali mėginti teikti technokratinius kandidatus. 

Nežinau, kas iš save gerbiančių žmonių norėtų tapatintis su šitos partijos lyderiu“, – kalbėjo prezidentas, niekada nepaklausęs, o kas gi norėtų tapatintis su pedofilą besistengusios įspėti konservatorių partijos lyderiu?

Ir galiausiai uždėjo vyšnią ant savo ne be sostinės šviesuomenės ir elito paramos sutverto muilo burbulų torto: „Man kilo labai daug klausimų, ar ši partija apskritai gebės pateikti kandidatus, kurie būtų priimtini ir kurie galėtų būti patvirtinti“.

Noriu ekscelencijai priminti du dalykus. 

Pirmiausia, kad yra tokia plona knygelė, kuri vadinasi Lietuvos Respublikos Konstitucija. 

Jos 5 straipnis teigia, kad „Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. 

Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.”

Tos pačios knygelės 84 straipsnio 4 skirsnis sako, kad Respublikos Prezidentas „Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį.”

Aš Konstitucijoje niekur neradau parašyta, kad prezidentas gali viešai aiškinti, kas gali būti teikiamas kandidatu į ministrus, o kas – ne. Juk prieš tai buvusiai vyriausybei prezidentas jokių reikalavimų nekėlė.

Gali būti, kad dabartinį Daukanto aikštės rūmų šeimininką savo pavyzdžiu įkvėpė ištikima KGB idealų puoselėtoja Dalia Grybauskaitė, kuri šeimininkaudama tuose pačiuose prezidentūros rūmuose organizuodavo anglų kalbos egzaminus kandidatams į ministrus.

Trumpą atmintį turintiems primenu, kad 2012 metais prezidentė Dalia Grybauskaitė asmeniškai tikrino visų kandidatų į ministrus užsienio kalbų žinias, nors jos pačios anglų kalba ir ypač tarimas anglų kalbos žinovams kelia švelnias šypsenas.

Tai ji darė, norėdama įsitikinti, jog paskirti ministrai gebės tinkamai atstovauti valstybę 2013 metais, Lietuvai pirmininkaujant ES. 

Kai kam šis kalbos egzaminas prezidentūroje užkirto kelią darbui vyriausybėje.

Štai socialinės apsaugos ir darbo ministre po patikrinimo netapusi Loreta Graužinienė skundėsi buvusi pažeminta, kai jos vokiečių kalbos žinias susitikime su prezidente tikrino specialiai „egzaminui“ pakviestas asmuo. 

Cirkas, ar ne? 

Klausimas, o kaip į premjero pareigas tuo metu pateko „šaudė tu šaudė”?

Antras faktas, kurį būtina priminti Prezidentui – kiek kitokie kokybės standartai, jo paties kelti, tvirtinant prieš tai buvusią vyriausybę.

Jam neužkliuvo nei reputaciniai dalykai, kuomet Gintarė Skaistė įkliuvo neblaivi vairuojanti automobilį ar Energetikos ministru patvirtintas jau prieš tai savo paties įmonei europinius pinigus skyręs Dainius Kreivys, nei profesionalumas, kuomet sveikatos sektoriui vadovauti tiko taip ir nesuvokęs savo veiklos lauko Arūnas Dulkys ar teisingumo ministerijai vadovaujanti ir profesoriams Garbės teismo bylas kelianti bakalaurė Ewelyna Dobrowołska.

Skiriant dabartinį ministrų kabinetą, mes tradiciškai galėjome stebėti mūsuose tokį įprastą ir švelniai glostantį akį dvejopų standartų fejerverką, pagražintą politikams įprasta melo doze.

Nelygioje kovoje su Daukanto aikštės šeimininku pirmasis krito mokslo bendruomenėje pagarbą užsitarnavęs Gamtos tyrimų centro vadovas Sigitas Podėnas, kuriam užteko naivumo skandinavų banko klerkui sąžiningai prisipažinti, kad būdamas ministru prioritetą teiktų miškams.

O kaip gi tuomet būtų su medienos tiekimu skandinaviškai IKEA?

Netiko Prezidentui ir kandidatas į Teisingumo ministrus, buvęs Kalėjimų tarnybos vadovas Virginijus Kulikauskas. 

Paskirtasis premjeras Gintautas Paluckas sakė šių dviejų kandidatų į ministrus prezidentui formaliai neteikęs, nes per pokalbius su šalies vadovu išryškėjo tam tikras pretendentų „kompetencijų arba profilio ribotumas“.

Girdite: kompetencijų arba profilio ribotumas! 

Aš vėl prisimenu Dulkį, Ewełyną ir Bilotaitę. 

Ten su kompetencijomis buvo viskas gerai?

Po pirmųjų pretendentų nelygioje kovoje su Prezidentu krito dar keli kandidatai. Ir tuomet „Nemuno aušros” lyderis Remigijus Žemaitaitis šovė iš patrankos: kandidatu į Aplinkos ministrus pasiūlė …. Jūs nepatikėsite, ką!

Ogi Šimašiaus reikalų tvarkytoją, Laisvės partijos veikėją, iki ausų viršaus skandaluose tupėjusį ir tyliai pareigas palikusį buvusį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Povilą Poderskį.

Trečiadienį, po valandą trukusio susitikimo su Prezidentu, kandidatas į Aplinkos ministrus pasakė, kad yra teiktas premjero. „Vakar man paskambino G. Paluckas ir jis pakvietė mane į savo komandą”, – neslapukavo pretendentas.

Povilas Poderskis tvirtina, jog tapęs ministru bus atskaitingas ne tiek „Nemuno aušrai“, bet visam Seimui bei jame veikiančiomis politinėmis jėgomis. Kandidatas tikina ir savarankiškai formuosiąs savo politinę komandą.

Štai kaip save pristato kandidatas į Teisingumo ministrus nuo „Nemuno aušros”: „Esu dirbęs savivaldybėje tuo laikotarpiu, kai ministras pirmininkas Gintautas Paluckas buvo administracijos direktorius ir vicemeras. Jis buvo mano tiesioginis vadovas.

Šio pretendento nuotraukos žiniasklaida rasti nesugebėjo, kol jai nepagelbėjo Lietuvos advokatūra. 

Klausimas – tai kur Remigijaus Žemaitaičio deleguoti žmonės šioje vyriausybėje???

Turiu jums atvirai prisipažinti, kad aš jau nebežinau, kas ir kaip bei kokiais kriterijais vadovaudamasis formuoja šį 19-tosios vyriausybės ministrų kabinetą.

Spręskite patys: premjeru paskiriamas buvęs jaunasis konservatorius, užsienio reikalų ministru tampa prezidentūros žmogus, ten deleguotas iš VSD, energetikos ministro portfelis atiduodamas buvusios konservatorių vyriausybės energetikos ministro A. Sekmoko viceministrui, krašto apsaugai vadovauti tinka pati savo psichinės sveikatos problemas suvokianti ir viešai apie jas kalbanti tris partijas pakeitusi sorošofondososinė veikėja, aplinkos apsaugai vadovaus statybų guru ir lobistas iš Laisvės partijos, vidaus reikalus valdys net socdemams nežinomas jų partietis….

Tęsti galima dar ilgai. 

Nuojauta sako, kad skiriant žmones į postus laiko veltui neleido įvairių sričių lobistai, užsitikrinę ramų ir sotų gyvenimą dar vienai kadencijai.

Citata pabaigai? Gal tiks šita: „Niekas kitas mūsų neišgelbės, tik mes patys. Niekas kitas negali to padaryti. Mes patys turime žengti savo taku.” 

Taip sakė Buda.

Autorius išreiškia savo asmeninę nuomonę, kuri gali nesutapti su redakcijos pozicija