Gintaras Furmanavičius: Savo reikšme Dainų šventė tikrai toli lenkia visus politinius cirkus

Improvizuotoje vieno portalo apklausoje ji aplenkė net atrankinį krepšinio turnyrą Puerto Rike, kuriame dalyvauja Lietuvos krepšinio rinktinė.

Krepšinis surinko 12,55 procento balsų, tuo tarpu Dainų šventė - 13,84 procento.

Skelbiama, kad šventės renginiuose pasirodys 35 tūkstančiai dalyvių bei pusantro tūkstančio kolektyvų iš visų Lietuvos kampelių.

Savo reikšme ji tikrai toli lenkia visus politinius cirkus, kurie, apart juoko jau seniai nebekelia jokių kitų emocijų, o primityvūs bandymai trūks plyš nutupdyti nevykėlį svarbiausią Lietuvos anūką į labai minkštą ir šiltą eurokomisaro kėdę, kur jis ir toliau galėtų sėkmingai užsiimti tuo, ką gyvenime moka daryti geriausiai - nieko neveikti ir klusniai vykdyti šeimininko nurodymus, jau virsta apgailėtina parodija.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmasis Dainų šventės renginys vyko 1924 metų rugpjūčio 23 dieną Kaune.

Iki to laiko ir Estija, ir Latvija jau buvo surengusios tokias šventes, o Lietuva buvo paskutinė, surengusi nacionalinę Dainų šventę.

Šventė buvo pavadinta Dainų diena.

Speciali komisija laikinojoje sostinėje nusprendė pasirinkti unikalią Kauno miesto vietą - Ąžuolyną.

Į šventę dalyviai buvo atrenkami labai kruopščiai, pagrindinis reikalavimas chorų vadovams buvo į šventę atvežti tik puikią muzikinę klausą turinčius ir balsingus choristus.

Dainų dienoje, kuri iš tiesų truko dvi dienas, dalyvavo net 77 chorai.

Choristai patys turėjo ne tik pasiruošti repertuarą, bet ir savo lėšomis apsirūpinti šventine apranga. Visa tai reikėjo padaryti savo jėgomis ir lėšomis.

Kaunas, tuo metu būdamas laikinaja sostine, šiai šventei ruošėsi labai kruopščiai, o miesto gyventojai suteikė galimybę šventės dalyviams tomis dienomis prisiglausti savo namuose.

Praėjusį šeštadienį po daugelio metų puikiai rekonstruotame ir sausakimšai žiūrovų užpildytame Kauno Ąžuolyno Dainų slėnyje įvykęs jubiliejinės visos Lietuvos žmonių šventės atidarymas nepaliko abejingų.

Kauno miesto savivaldybės duomenimis renginyje dalyvavo virš 10 tūkstančių žiūrovų, kuriems savo pasirodymus surengė keli tūkstančiai choristų ir šokėjų.

Dar gausesnis žiūrovų būrys visoje Lietuvoje stebėjo tiesioginę šventės atidarymo transliaciją.

„Šiandien Kaunas įteikė didelę ir gražią dovaną visai Lietuvai - naujai atgimusį, nuostabų Dainų slėnį, kuriuo kauniečiai gali didžiuotis", - sakė jau trečią kadenciją miestui vadovaujantis meras Visvaldas Matijošaitis.

Labai kvailai ir juokingai atrodė jo sveikinimo kalbos metu pasigirdę skysti švilpimai, kuriuos greitai nustelbė aplodismentai tų, kurie jau trečią kartą iš eilės triuškinama balsų persvara perrinko merą dar vienai kadencijai.

Ši visą savaitę iki pat šeštadienio vykstanti šventė eilinį kartą parodė, kad Lietuvoje labai gilios ir tvirtos tautinės kultūros šaknys ir tradicijos.

Šią savaitę lankantis Vilniuje, gera buvo matyti pilną miestą tautiniais rūbais pasipuošusių linksmų labai įvairaus amžiaus žmonių, į valstybės sostinę suvažiavusių iš visos Lietuvos.

Jie Vilniui suteikė tokių nuostabių spalvų ir užkrėtė visus tokia gera nuotaika, kokios niekada nesukurs iš visur suvežtus invazinius klounus pristatantys spalvių paradai, lydimi privalomų pažangia save vadinančios visuomenės dalies šypsenų ir apsimestinių linksmybių.

Mieste visą savaitę tvyranti šventinė nuotaika turėtų nejuokais suerzinti visus tuos kovotojus su lietuvių tautiniu identitetu, kurie norėtų ištrinti mūsų nacionalinę savimonę ir dešimtmečiais puoselėtas ir saugotas tautos kultūros vertybes pakeisti eurovizinėmis europietiškomis vertybėmis.

Atsiranda net tokių narsuolių, kurie Dainų šventę drįsta pavadinti „prieštaringai vertinama".

Šią teisingoje žiniasklaidoje pamėgtą klišę įprasta kabinti ant visko, kas neatitinka dabartinės generalinės linijos.

Trukdymas šventės organizavimui prasidėjo dar prieš metus, kuomet vyko Lietuvos nacionalinio kultūros centro, organizuojančio Dainų šventes, vadovo rinkimai.

Po Kultūros ministerijos intrigų, organizuojant vadovo konkursą, centro darbuotojai 2023 metais paviešino tokį savo kreipimąsi: „Birželio 22 dieną Kultūros ministerijos surengtame konkurse į Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus poziciją ne vienas kandidatas nesurinko būtinojo balo.

Mums, centro darbuotojams, šis faktas yra visiškai nesuprantamas.

Buvome atsakingo ir kruopštaus direktoriaus Sauliaus Liausos pasiruošimo konkursui liudininkai ir neabejojame, kad jis kokybiškai ir išsamiai parengė savo kuruojamo lauko strategines gaires.

Esame tikri, kad kokybiškai pasirengti leido direktoriaus patirtis ne tik rengiant dainų šventes (jam vadovaujant surengtos keturios!), bet ir nuosekliai saugant UNESCO pripažintą tradiciją, kitus etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo reiškinius, puikiai pažįstant darbų turinį, strategiškai ieškant sprendimų juos gerinti, taikant aktyvius, inovatyvius jų viešinimo sprendimus. Be kita ko, neginčijamas ir jo autoritetas Lietuvos kultūros centrų, kitų kultūros įstaigų, savivaldybių administracijų bendruomenėse.

Keista, kad viso to neįvertino konkursą organizavusi Kultūros ministerija."

Galiausiai nuo 2006 metų LNKC vadovo pareigas einantis Saulius Liausa 2023 metų rugpjūčio 23 dieną buvo patvirtintas dar vienai kadencijai.

Negalima nepaminėti ir propagandos fabriko Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto bendradarbės Nerijos Putinaitės opusų teisingoje žiniasklaidoje.

Štai jos minčių pasažas apie tarybinių metų dainų šventes: „Tai buvo didelis renginys, disciplinuojantis per dainų ir šokių repertuarą patį tautiškumą.

Jau nekalbu apie tai, kad buvo pradėti masiškai pagal šablonus gaminti tautiniai kostiumai.

Žinoma, buvo bangų, kai į autentiką buvo žvelgiama laisviau, ji išryškinama, bet tai vis tiek buvo centralizuotas totalitarinio režimo renginys, tautinius sentimentus ir jausmus kreipęs į labai aiškią vagą.

Būdavo išravimos visos netinkamos dainos, kad sovietinis režimas parodytų džiaugsmingą sovietinę liaudį ir socialistinio turinio kultūrą".

Diskusijose radau vieną mintį, kuri yra puikus atsakymas į aukščiau cituotus kliedesius: „.. per dainų šventes skambėjo Maironio eilės, tai buvo lietuviškumo ir tautinės bendrystės šventės, kurios po to peraugo į šimtatūkstantinius Sąjūdžio mitingus, kuriuose, beje, dažnai skambėjo tos pačios dainos, kaip ir per Dainų šventes."

Dar toliau žengė istorikas Bumblauskas: „Sakau, kad man dainų šventės buvo kokčios".

Šaržuojant galima pasakyti, kad ir Aplinkos ministras turėtų prisikabinti prie šventės pavadinimo.

Juk „Kad giria žaliuotų" iš principo prieštarauja tam, ką visą kadenciją nuosekliai darė su Lietuvos miškais, giriomis bei saugomomis teritorijomis antrasis po „moki - vagi" turtingiausias Lietuvos ministras Gentvilų Simoniukas.

Kalbant rimtai, tautiniu ir politiniu požiūriu dainų ir šokių šventės tradicija visada, o ypač okupacijų laikotarpiais, kaip ir krepšinis, buvo legalus būdas tautinei savimonei palaikyti ir neišvengiamai ateisiančios Nepriklausomybės daigams auginti ir puoselėti.

Tai, kad Nepriklausomybės atkūrimas įvardijamas kaip „dainuojančios revoliucijos" yra didelis dainų ir šokių šventės nuopelnas.

Giuseppe Mazzini, XIX amžiaus Italijos revoliucionierius, filosofas, politikas, kovotojas už Italijos suvienijimą, sakė: „Šalis nėra tik teritorija; tam tikra teritorija yra tiktai pamatas.

Šalis yra mintis, kuri kyla iš to pamato; tai yra jausmas meilės, prasmė draugijos, kuri suriša visus tos teritorijos sūnus."

Būtent tokią misiją jau šimtą metų atlieka mūsų Dainų šventės.