Užuovėjos paieškos
Aną šeštadienį darbo reikalais teko naudotis keltu į Smiltynę. Kadangi du „šeimos ūkiai“ sėdėjome automobilyje, žinoma, kėlėmės iš 2-osios perkėlos. Automobilio šeimininkas jokių privilegijų, pirmumo teisių neturėjo, tai prie barjero įvažiuoti į keltą buvome pirmieji. Viskas vyko sklandžiai. Palaukę keletą minučių, įvažiavome į tą keltą. Iš automobilio nelipome, atšiaurių vėjų ar darganos nepajutome. O štai ponia Danutė, gyvenanti Klaipėdoje, o dirbanti Nidoje, su tais vėjais, darganomis, sniegkryčiais ir visokiais kitokiais gamtos pokštais „draugauja“ kas trečia para, kai tenka plaukti tuo keltu. „Anksčiau septintą valandą ryto nebūdavo jokių bėdų: jei vėjai, kartais net panašūs į audras, pūgos, keli žmoneliai sulįsdavome į kelto saloną ir nei sulyti, nei sušlapę - jau kitoje marių pusėje sėdame į “maršrutkę„ nusigauti į darbą. Dabar kelto salonas uždarytas. Kai bandžiau aiškintis kodėl, atsakymas buvo trumpas drūtas: karantinas, salonas uždarytas todėl, kad juo vaikšto kelto įgulos nariai. Bet paprastai ankstų rytą mūsų tebūna vos keli žmonės. Dėvėdami kaukes nemanyčiau galį užkrėsti tuos praeinančius įgulos narius arba jie mus“, - svarstė p. Danutė. Ji automobilio neturi. Galimybių kelte saugiai sėdėti jame - irgi ne. Visiškai suprantamas perkėlos administracijos rūpestis savo darbuotojų sveikatos reikalais. Bet juk galimybių suderinti ir įgulos, ir kelto keleivių plaukimą, viliuosi, įmanoma...
Antrojo skiepo belaukiant
O štai p. Antanas sunerimęs dėl antrojo skiepo. Pasirodžius pranešimams, kad antrojo skiepo galįs ir nesulaukti arba sulaukti po kokio pusmečio, bando juokauti. „Tai kaip aš dabar pusė luptas, pusė skustas gyvensiu?“ - teiravosi jis. Ką aš, nei premjerministrė, nei sveikatos ministras, nei kaip nors susijusi su vakcinų pirkimu, jų paskirstymu, transportavimu, saugojimu atitinkamomis sąlygomis tarsi kokiuose vis dar saugiais įsivaizduojamuose Šveicarijos bankuose, galėčiau p. Antanui atsakyti? Tik tiek - šiomis dienomis antram skiepui vakcinacijos centre čiuošiu, nes turiu kortelę, kurioje mėlynu ant balto užrašyta: tokią dieną, tokią valandą privalau ateiti. Tai ir eisiu. Nes vis dar nemaištauju dėl kartais man absurdiškai atrodančių valdžios nutarimų, sprendimų ir punktų sakymų. Na, o sulauksiu to antro dūrio ar ne - kažin ką pagiedos vykdantys tuos visus punktus sakymų ir įstatymų. Kaip rodo šiokia tokia patirtis, kas kaip nori, taip ir traktuoja ir įstatymus, ir rekomendacijas. O jei rimtai, tai man gaila ir p. Antano, ir savęs, kad turime nervintis, sukdami galvas net, atrodytų, lygioje vietoje sudaromų galimybių parkristi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą