Kivirčijosi ir mūsų užsienio politiką valdantys politikai - Prezidentas ir užsienio reikalų ministras - ne dėl turinio, bet dėl to, kaip tą ambasadą užvadinti: Taivano ar Taivaniečių. Gyrėmės, kovodami su Kinijos drakonu.
Ambasadą įkūrėme. Vietos ginčai dėl pavadinimo nepadėjo: Kinija ne juokais supyko. Ėmėsi ypač skaudžių veiksmų Lietuvos ekonomikai.
Krito Klaipėdos uosto krova, sumažėjo Kinijos prekių importas į Lietuvą, o lietuviškų prekių eksportas Kinijon smigo į nematytas žemumas.
Bendras konsoliduotas rezultatas Lietuvos ekonomikai, skaičiuojamas ne dešimtosiomis BVP dalimis, bet procentais: skaičiais - šimtais milijonų.
„Vertybiniai" politikai sukūrė darbo ir mūsų diplomatiniam korpusui: Europos Sąjungos reikalavome spausti Kiniją dėl neteisėtų veiksmų prieš Lietuvą.
Šalia to „mezgėme" santykius su Taivanu - Seimo pirmininkė pati keliavo į tolimąją šalį.
Žadėtos milijardinės investicijos, kurios su kaupu kompensuos „ambasados" žalą Lietuvos biudžetui. Bet investicijų milijardai nuplaukė į Vokietiją ir Lenkiją. O Lietuva gavo „nosį" su keletu milijonų kelioms įmonėms.
Šiandien - po dvejų metų - vertybinei politikai atėjo galas. Į Lietuvą atvykus Taivano užsienio reikalų ministrui, su Taivano pareigūnu demonstratyviai nesusitiko Landsbergis.
Net ir čia Maldeikis surado argumentų.
O Landsbergis „nuosekliai“ kartojo: „…mes laikomės vienos Kinijos politikos, Lietuvos vienos Kinijos politikos, kuri implikuoja, kad oficialių kontaktų mes nepalaikome“.
Disonansas? Baikit – nuolatinė būsena.
Dar ir vakuumas. Atsakomybės bei tikros vertybinės politikos Lietuvai. Kartu ir elementarios išminties.
Senovės kinų išmintis byloja: anksčiau ar vėliau ateina diena, kai navikas gali būti išpjautas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą