Jolanta Blažytė: Švonderis ministro kostiume nežino, kuri karta sukėlė dainuojančią revoliuciją?

Kiek anksčiau nelygioje kovoje su kultūros ministru krito ir LNOBT spektakliai, kurių autoriai yra rusų kilmės kompozitoriai. Vienas iš jų – P. Čaikovskio „Spragtukas“.

Tačiau kultūros ministras mielai į Lietuvą įsileido ukrainiečių „Kyiv Grand Balet” spektaklį „Gulbių ežeras“.

Kuriam muziką sukūrė tas pats P. Čaikovskis…..

Nelygioje kovoje su kultūros ministru krito ir vienas talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Rimas Tuminas.

Šiuo metu šis režisierius skina laurus kitose Europos šalyse ir kitų Europos šalių teatro žiūrovai jam skiria ovacijas, pamatę „rusišką“ „Anos Kareninos“ spektaklį.

Pats režisierius R. Tuminas pasakoja:

“Keliauju ten, kur mane kviečia.

Buvau turtingas režisierius, kurio atsakomybėje buvo du teatrai.

Protestuodamas prieš invaziją į Ukrainą, išvykau iš Maskvos praėjus keturioms dienoms po karo pradžios.

Grįžęs į Lietuvą, tapau šalies neapykantos rusams auka.

Nacionalistai mane apšaukė kolaborantu, nes penkiolika metų vadovavau Maskvos scenai.

Tie, kurie mane sveikino 2007 m., šmeižė mane šantažuodami: jei nepaliksiu savo teatro Vilniuje, jie jį uždarys.

Taigi sutikau išvykti, kad kolektyvas ir mano studentai galėtų toliau dirbti.

Bet kai visa ši beprotybė baigsis, grįšiu, tyliai ir nepastebimai, tarsi nieko nebūtų įvykę.”

Tuo tarpu režisierius R. Banionis atskleidžia visą „tuščiojo kostiumo“ „turinį“:

„Prieš kiek laiko buvau pakviestas pasisakyti Seime vykusioje konferencijoje paminklo Just. Marcinkevičiui tema.

Kalbėjau trumpai, iš esmės pasakiau tik kelias tezes.

Mūsų aukso žmogus, teisingai supratote, kultūros ministras yra pareiškęs, kad vyresnioji karta yra labai tampriai susijusi su Rusija – arba mokėsi ten, arba turi draugų, arba bendradarbiavo ekonomiškai ar kultūriškai”.

Aš tikrai negaliu ginčytis, taip ir yra, turéjome ryšių su Rusija, tačiau teisėtai kyla vienas toks klausimas, į kurį neatsako ministras.

O kuri karta sukėlė dainuojančią revoliuciją?

Ar ne ta pati karta?

Šiandieniniai „patriotai” tuomet po stalu dar vaikščiojo.

Be to, kai kėlėme revoliuciją ir ėjome į mitingus, tarp jų ir tūkstantinį Vingio parke, matėme ant pakylos stovintį poetą Marcinkevičių, jis kalbėjo, skaitė eiles…

Na, o paskutiné mano tezė ir buvo apie 80% žmonių, kuriems nereikėtų praleisti progos patylėti.”

Taigi, gaunasi kažkaip taip: tas “tuščias kostiumas”, kuris, tuomet, kai “senoji karta” gulėsi po tankais už Lietuvos nepriklausomybę, apsisnargliavęs vaikščiojo po stalu, šiuo metu kažkokiu tai stebuklingu būdu įlindo į ministro kostiumą ir, persikūnijęs į tikrų tikriausią švonderį, šluoja tai, ką nemaža dalis Lietuvos vadina amžinosiomis vertybėmis.

Kaip tai galėjo atsitikti?

O galbūt patys Lietuvos menininkai, įpratę būti kuklūs, taikūs ir, galiausiai prisitaikantys, davė žalią šviesą švonderių siautėjimui?

Tiesą sakant, negalėjau atsistebėti, kaip Lietuvos scenos menininkai džiaugėsi ar bent tyliai šypsojosi tuomet, kai Tarptautinės teatro dienos proga “Auksinių scenos kryžių” apdovanojimus jiems teikė pats “nuogo galo” demonstruotojas ir nuolatinis siūlytojas “pač*ulpti” Olegas Šurajevas.

Gaunasi kažkaip taip: durniai siautėja, o mes tyliai šypsomės.

Mat mūsų tarpe dar nėra to mažo vaiko, kuris pasakytų: “žiūrėkite, karalius yra nuogas”.

Tuo pačiu, pati nebūdama menininkė, norėčiau meniškai pažvelgti į patarlę “duok durniui kelią” ir jau, kaip racionali verslininkė, paklausti: “tai kokio ilgio ir pločio tas kelias turi būti, kad durniai galėtų juo vaikščioti laisvai, nekliudomai ir dar trypdami tai, ką tauta ilgus metus vertino, kaip amžinąsias vertybes”?

Tai subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai