Jonas Valaitis. Homofobija yra grėsmė nacionaliniam saugumui – ir štai kodėl

Viešoje erdvėje jau randasi skambus platformos „Stop LGBT ideologijai“ kūrėjų pareiškimas – esą LGBTQ+ judėjimas yra grėsmė nacionaliniam saugumui.

Tik faktas – abu šios platformos kūrėjai Simonas Streikus ir Darius Biliūnas – politinės partijos „Nacionalinis susivienijimas“, vis įsiveliančios į skandalus dėl homofobiškos retorikos, nariai. Bent savo sąsajas su šia politine jėga jie deklaruoja patys.

Iš esmės teiginys, kad LGBTQ+ teisių aktyvistai kažkaip kelia grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, nepagrindžiamas svariais argumentais, išskyrus tas mokslui prieštaraujančias ir dažnai anoniminių komentarų sekcijose bujojančias gaidas, kad LGBTQ+ žmonės yra „sutrikusios tapatybės“ genderistai.

Taigi, iš to, kas išdėstyta, matome, kad šį klausimą mėginama politizuoti siejant tai su moksliniais argumentais – priešiant paveikslą, kad esą žmonės išgyvena kaži kokius sutrikimus.

Tik bėda ta, kad mokslo čia – nė kvapo.

Reikėtų tik dar kartą paminėti, kad Pasaulio sveikatos organizacija 1990 metais viešai paskelbė – homoseksualumas ar biseksualumas nėra psichikos sutrikimas.

Tai įvyko gegužės 17-ąją, kuri nuo 2004 metų kasmet minima kaip Tarptautinė diena prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją. Taigi, informacijos šia tema apstu. Jeigu gilintumėmės dar toliau, jau 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo.

Ligos nėra nustatinėjamos pagal visuomenės apklausas ir normas, nors kažkas taip ir įsivaizduoja. Tam yra aiškios medicininės indikacijos, tad daugiau ties čia nesiplėsiu.

Tačiau man akivaizdu viena – vieno ar kito elgesio laikymas nukrypimu laikui bėgant kinta. Tad ir homoseksualios orientacijos žmonės negali būti apskelbti ligoniais vien pagal principą „myliu/nemyliu“.

Grįžkime prie nacionalinio saugumo. Mano asmeniniu vertinimu, ne LGBTQ+ teisių (būtent, teisių!) judėjimas yra grėsmė nacionaliniam saugumui, o pati homofobija. 

Ir štai kodėl – homofobija gali sukelti vidaus konfliktus, sukurti aplinką, palankią vykdyti žmogaus teisių pažeidimus, kas gali kainuoti prarastas šalies galimybes ir pasitikėjimą tarpusavyje tiek tarp piliečių, tiek tarp valstybės institucijų.

Vidiniai konfliktai. Homofobija gali pakurstyti neapykantą ir socialinę įtampą tarp šalyje gyvenančių žmonių. LGBTQ+ asmenų diskriminacija, smurtas prieš juos gali skatinti konfliktus tarp skirtingų visuomenės grupių.

Tokie konfliktai gali virsti smurtinėmis protesto akcijomis arba neramumais, kurie kelia grėsmę, kad bus destabliziuota šalies politinė ir socialinė tvarkos.

Didėjantis nepasitenkinimas kokiais nors reiškiniais, pavyzdžiui, LGBTQ+ asmenų teisėmis, gali paskatinti ekstremistines grupes veikti siekiant pasinaudoti susiskaldžiusia visuomene.

Žmogaus teisių pažeidimai. LGBTQ+ asmenys priešiškoje aplinkoje susiduria su diskriminacija, priekabiavimu vien dėl savo tapatybės, tad homofobija gali lemti palankią terpę žmogaus teisių pažeidimams vykdyti.

Tai apima darbo vietų netektį, nesąžiningą, kartais grubų elgesį darbovietėse, ugdymo įstaigose, o tai savaime gali neigiamai paveikti ir psichinę žmonių sveikatą.

Žmogaus teisių pažeidimai neigiamai veikia šalies reputaciją tarptautinėje arenoje. Mažėja valstybės patrauklumas kaip partnerės ar sąjungininkės.

Iš žmogaus teisių pažeidimų išplaukia prarastos šalies galimybės. LGBTQ+ asmenys, susiduriantys su diskriminacija, dažnai praranda galimybes kokybiškai dirbti, stropiai mokytis ar tiesiog siekti karjeros aukštumų.

Jų baime tampa tiesiog darbo vietos išsaugojimas. Tai turi neigiamą poveikį ne tik pavieniams žmonėms, bet ir šalies ateičiai, nes prarandama talentų, idėjų ir inovacijų.

Iš to seka tai, kad šalies ekonomika patiria nuostolių dėl sumažėjusio produktyvumo ir stingančio darbuotojų kūrybiškumo.

Neadekvatus valstybės resursų panaudojimas. Kadangi šalis turi skirti daug resursų kovai su homofobijos sukeltomis problemomis, tai gali atitraukti jos dėmesį nuo kitų nacionaliniam saugumui kritinių klausimų.

Resursų nukreipimas kovai su diskriminacija ir smurtu (kas yra būtina), gali sumažinti valstybės gebėjimą spręsti kitus kritinius nacionalinio saugumo klausimus, tarkime, kaip pažaboti kibernetines grėsmes (o tai itin aktualu jas patiriančiai Lietuvai) ar teroro išpuolius.

Arba mažėja investicijos į, pavyzdžiui, švietimą, teisėsaugą, socialinę apsaugą ir t.t. Taigi, homofobija lemia augančius valstybės biudžeto kaštus.

Pasitikėjimo trūkumas. Homofobija gali sukelti nepasitikėjimą tarp šalies žmonių ir valdžios institucijų. LGBTQ+ asmenys gali vengti bendradarbiauti su teisėsauga ar kitomis valstybės institucijomis, nes jaučia baimę patirti diskriminaciją ar net priekabiavimą.

Šis nepasitikėjimas gali pakenkti šalies gebėjimui kovoti su nusikalstamumu. Pavyzdžiui, nepasitikėjimas teisėsauga gali mažinti pranešimų apie nusikaltimus skaičių, kas trukdo veiksmingai užtikrinti teisingumą visiems ir taip elementariai mažėja pasitikėjimas pačia valstybe. 

Atsižvelgiant į tai, kas aptariama šioje publikacijoje, tampa akivaizdu, kad LGBTQ+ teisių aktyvistai nėra grėsmė nacionaliniam saugumui, o veikiau ja yra homofobijos sukelti konfliktai ir diskriminacija.

Valstybė, siekdama užtikrinti savo stabilumą ir saugumą, turėtų aktyviai kovoti su homofobijos apraiškomis, skatinti toleranciją ir pagarbą visiems savo piliečiams, nepaisant jų seksualinės orientacijos ar tapatybės.

Tai ne tik pagerintų Lietuvos tarptautinę reputaciją, bet ir padidintų pasitikėjimą šalies institucijomis bei palaikytų socialinę harmoniją visuomenėje.

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos poziciją. Už nuomonių skiltyje publikuotą nuomonę atsako autorius.