Juozas Šikšnelis: Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

Juozas Šikšnelis: Iš ciklo „Vasaros paistaliojimai“

Dažniausiai įsiteikti bando silpnesnis stipresniajam. Siekdamas naudos ar ramybės, bet gali ir iš įpročio, kaip ten savamoksliai politologai, kurių nūnai prisidaugino devynios begalybės, vadina: vergo mentaliteto.

Įsiteikti

Ir kaip tik nesistengia įsiteikti: eina atbulomis, kakta iki kraujo daužydami žemę, dalindami brangias dovanas, garsiau nei kiti šaukdami. Tai tik žiedeliai...

Liūdna pastebėti, bet praktika rodo, jog norint įsiteikti aukojami ne asmeniniai, o visuomeniniai interesai, kitaip sakant, siekiant savų, siaurų asmeniškų interesų – pakliūti į pirmus pasaulio žiniasklaidos puslapius, TOP dešimtukus, penketukus ar tapti minimu tarp kandidatų užimti tarptautinės organizacijos vadovo postą – vienašališkai nusprendžiama irvisa tautapaliekama prie suskilusios geldos.

Jie nelaukia, kol susiburs siekiančių įsiteikti choras, jokiu būdu, kas tada tave minioje įsidėmės, todėl šoka į priekį, ten kur ryškiai šviečia prožektoriai ir atlieka solo partiją.

Nesvarbu ar taikoma į natas, nesvarbu ar balsas išlavintas, svarbu pirmas ir gražiai apšviestas.

Kad pataikyti į istoriją.

Įsiteikėjas (nevisai vykęs naujadaras) yra įsitikinęs, jog jo pastangos yra iš karto pastebėtos ir pageidautinai įvertintos, bet čia jis stipriai klysta, nes pirmieji bandymą įsiteikti pastebi žiniasklaidos vilkai, ištroškę šviežienos, ir ištrimituoja, o tie, kuriems stengiamasi įsiteikti, nuleidžia negirdomis (kas gali paneigti, jog tyla nėra sutikimo ar pritarimo ženklas?) arba komentuoti leidžia trečiaeiliam valdininkėliui, kuris tarp kitko pareiškia „palaikymą“.

Pikti liežuviai tarškia, jog pats efektyviausias įsiteikimo būdas – bučiuoti arba lįsti į vietą, kur, anot prancūzų baigiasi nugara.

Bet, tikėtina, tai tik piktavalių vatnikų kalbos, norint sumenkinti tyrus politikos gigantų siekius.

Nors ir nieko nebojant, viską darant atvirai, stengiamasi, bet ne persistengiant, įsiteikimo veiksmus pridengti šydu, kauke, kad runkeliai savo laukuose tarptų ir neburbėtų.

Ilgai neieškant buvo atrastas magiškas žodis „vertybė“.

Be abejo, universalesnį pasiteisinimą surasti keblu.

Bendražmogiškosios vertybės aktualios, nes jų paisymas skiria žmogų nuo ne žmogaus, bet mūsų atveju įsiteikėjai siekia ne visiems žinomų bendražmogiškų vertybių, bet nuosavų, gerokai pakoreguotų pagal savo kurpalį.

Kas  ne su manimi...

Liūdniausia, kad jie gyvena burbule neperregimomis sienomis, todėl kritika, sakoma ne už akių – į akis, jų nepasiekia, tik iš toliau atskrendantys užganėdintų įsiteikimais patikinimai: mes palaikome, jūs šaunuoliai, jūs parodėte kelią, kuriuo eisi visos kitos doros valios tautos.

Žodžiai išskrenda, nes sakantiems juos nieko nekainuoja pasakyti – jie įpratę kalbėti abstrakčiai, nieko nepasakant, žadėti tai, ko nereikia vykdyti

. Ir tik įsiteikėjams pažadai ir pagyros skamba lyg dangiškoji muzika. Klausosi ir atsiklausyti negali.

 

Raktažodžiai
Sidebar placeholder