Dėl kalbininkų viražų širdį skauda ne vien p. Jūratei Laučiūtei. Didžiulė pagarba, kad išdrįso eiti su šakėm prieš lokomotyvą. Lituanistų kartais, rodos, išsidirbinėjimus, atseit, "gryninant kalbą", o iš tikrųjų beatodairiškai naikinant archaiškas vietovardžių ir kitų senoviškų lietuviškų žodžių tradicines formas, nesunkiai paaiškina vieno neoficialaus pašnekesio su Lietuvių kalbos instituto viena iš mokslininkių turinys. Kadangi didelė dalis instituto lituanistų dirba ne tik tiriamąjį, bet ir pedagoginį darbą, studentų vadinamieji "laboratoriniai darbai" atneša profesūrai daug peno, tačiau vargu ar daug naudos visuomenei. Tarsi "nekaltos" studentiškos idėjos tampa kūnu mokslininkų darbuose. Tradicija ar nauda visuomenei čia neturi jokios reikšmės, svarbu "apginti idėją" tarsi "moksliniais pagrindais". Rezultatas - žemaičiai, dzūkai, aukštaičiai ir t.t. nebepažįsta savo vietovardžių, hidronimų, kasdienių buitinės apyvokos daiktų pavadinimų... Muzikantai priversti vadinti instrumentus kitais vardais ir t.t. Ar mokslas visada teisus?

Runkeliai labiausiai darkantys mūsų gražią kalbą žodžiais: trygeris, feikas... šlykštu net klausyt tokių parsidavėlių išsigimėlių