Kai nepatogi nuomonė tampa skandalu: kas iš tiesų įvyko Seime?

APSIPAZORINIMAS

Ir labai seniai! Dar tada, kai retas tiksliai žinojo, kas nuo rusų išvadavo Lietuvą, neklausinėjome kieno Krymas, nekankinome valstybės veikėjų klausdami kiek yra lyčių, neįtarėme, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės...

Trumpai tariant, dar kartą patyriau, kad šituose reikaluose esu ne tik nenuovokus, bet dar ir bukas! 

Ką padarysi – aišku, gaila, bet, nepaisant nieko, vis tik knieti tą bukumą šiek tiek pasmailinti, kad ateityje kur nors susidūręs su visada teisingai galvojančiu, eilinį kartą „neapsipazorinčiau“.

Štai, kad ir prieš kelerius metus Sausio 13-osios proga Zitos Šličytės Seime pasakyta kalba sukėlusi neregėtą valdančiosios daugumos furorą bei skandalą „tikrųjų ir nepamainomųjų“ patriotų bendruomenėje. 

Prisiminiau ne šiaip sau, o todėl, kad tas furoras buvo toks didelis, jog teisingoji Seimo dauguma demonstratyviai paliko salę, o atsitokėję nuo išgirsto sukėlė valstybėje tokį šurmulį, kad rodėsi, jog kalbą iš garbingiausios valstybės tribūnos sakė ne Lietuvai daug nusipelniusi politikė, sąjūdininkė, Nepriklausomybės akto signatarė, viena iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų, o... Švenčionienės bendražygė.

O ką blogo, neteisingo, įžeidžiančio ji kalbėjo? 

Lietuvoje daug skurdo, kad žmonės šiurpsta nuo neteisybės, tauta nyksta, emigracija nevaldoma, šeima trypiama, įsigali genderizmo politika, nepotizmas, nepriimti vėliavos, herbo, himno, referendumo konstituciniai įstatymai, esminės problemos nesprendžiamos... 

Siūlė valdantiesiems nusileisti ant žemės ir kurti valstybę tokią, kokios nori tauta, o ne saujelė išrinktųjų. Tik pagalvokite – koks siaubingas siaubas!

Kadangi tada tikriausiai jau buvau išleidęs durnelį į lankas, tai paskambinęs Zitai padėkojau už teisingus ir drąsius žodžius, patariau nekreipti dėmesio į stipriai įsisiautėjusios diduomenės, teisingųjų ir teisingosios žiniasklaidos organizuotą pjudymą.

Įsivaizduojate, kaip toli nuo teisingųjų vertybių, nuo pagarbos visada teisiems, nuo vienintelio teisingo tikėjimo, vienintelės tiesos buvau nuklydęs! 

Čia jau net ne siaubas, o egzistencinis košmaras!

Bet keista – nors tas siaubas toks didelis, o nuo tos įsimintinos kalbos prabėgo daug laiko, bet ir dabar nieko su savimi negaliu padaryti - neabejoju, kad tai buvo teisingi žodžiai, kad pasakyta tai, ką reikėjo pasakyti, ką valdantieji turėjo išgirsti, deja, nepanoro... 

Išėjo, tyčiojosi, šmeižė ir nuvairavo valstybę taip vadinamos "vertybinės politikos" vieškeliais, kur vertybė viskas tik, jokiu būdu, ne Lietuva, ne jos žmonių interesai ir gerovė.

Tai tokie mano „apsipazorinimai“, dėl ko prašau Jūsų indulgencijos ir gilaus bei visapusiško supratimo. 

Ką čia bepridursi?

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė