Karybos ekspertai: Putino „taikos" planas – Ukrainos kariuomenės išvedimas iš dalies Ukrainos

Kalbos kalbelės

Rusijos diktatorius Putinas pateikė "naujas karo veiksmų nutraukimo Ukrainoje sąlygas". Fiurerio teigimu, norint pradėti derybas, Ukraina turi visiškai išvesti savo kariuomenę iš laikinai okupuotų Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporožės sričių.

Rusija esą neturi kur trauktis, nes ją labai “spaudžia Vakarai”. Todėl Putinas pareikalavo Vakarų nedelsiant suteikti saugumo garantijas Rusijai.

Skamba fantasmagoriškai, ar ne? Vakarai suteikia saugumo garantijas užpultai Rusijai, priversdami Ukrainą išvesti karius iš savo šalies teritorijos.

Ši Kremliaus abrakadabra ne nauja. Tai tik naujai paleista sena plokštelė.

Iš esmės, tai tas pats Maskvos arba Putino, arba Dugino, arba Surkovo bei kitų Kremliaus strategų planas dėl “Novorosijos” prijungimo prie Rusijos.

Nepavykus operacijai „Kijevas“, driskiai du su puse metų mėgina užimti užsibrėžtą “minimum” – keturias minėtas sritis.

Kitas klausimas, ar Rusija turi šansų jas užimti. Šansai mažėja ir tai didina riziką Putinui ir visai jo aplinkai, nes kitaip jis viešai nesiūlytų tokio “taikos“ plano.

Išvertus į žmonių kalbą, Putinas Vakarams ir Kijevui siūlo štai ką: atiduokite geruoju mūsų suplanuotas okupuoti sritis, išveskite iš ten savo karius, nes mes vis tiek tas sritis pasiimsime. Kam tas karas, kam aukos.

Pasitraukite gražiuoju. Jei ne - mes tai padaryti priversime jėga.

Kijevas į tokius Putino pasiūlymus sureagavo tradiciškai: Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas pareiškė, kad tai agresoriaus ultimatumas, įžeidžiantis tarptautinę teisę bei nesugebėjimas įvertinti realijų.

Turėkime omeny, jog šitas “taikos” planas įmestas į viešumą būtent Šveicarijos viršūnių susitikimo metu, tikintis, kad Vakarų šalių lyderiai tai išgirs, svarstys ir, galbūt, užkibs ant Kremliaus kabliuko.

NATO vadovas Jensas Stoltenbergas pastebėjo, jog ne Ukraina turėtų išvesti karius iš Ukrainos žemių, o Rusija turėtų pasitraukti iš okupuotos Ukrainos teritorijos.

Na… logiškas mąstymas.

Tad koks šiandien dėliojasi geopolitinis situacijos paveikslas? Paveikslas – brutalus ir pakankamai banalus.

Rusija dės visas pastangas, kad užgrobtų užsibrėžtas teritorijas ir nesitrauks bet kokiu atveju.

Vakarai toliau (ribotai) rems Ukrainą, kad pastaroji atlaikytų ordos invaziją, nes nei Briuselis, nei Vašingtonas nebetiki, kad Rusija sustos atsikandusi trečdalio Ukrainos.

Iš kitos pusės, privalome būti visiškai racionalūs ir suvokti, jog šiandieninės paramos gali pakakti tik dalinai sulaikyti Rusiją, tačiau apie pergalę negali būti kalbos.

Nes jei Rusijos artilerijos gamybos pajėgumai tris kartus viršys Vakarų tiekiamų sviedinių kiekį Kijevui, mes galime kalbėti tik apie perspektyvią gynybą.

Norint sutriuškinti Rusiją, reikia jos pajėgumus viršyti tris kartus. Vadinasi, amunicijos gamyba ir tiekimas turi būti intensyvesnis devynis kartus.

Būtent tokia parama reikštų tai, ką pernai suokė beveik visi ES ir NATO lyderiai, šūkaliodami, jog eisime “iki pergalės”, ginklų bus “tiek kiek reikės”.

Šūkius visi pamiršo, o realybėje ukrainiečių kariai liko su savadarbėmis sprogstamosiomis “tūtomis”.

Nesiekiame būti blogais pranašais, tačiau liksime realistais: šiandieninė parama gresia Ukrainai suskaldymu, kitaip tariant, padalinimu, ką jau esame skelbę ne kartą.

Ir tai, deja, kol kas bene realiausias karo pabaigos scenarijus, nes jis priimtinas tiek Vakarams, tiek Rusijai. Tik ne Kijevui.

Ir ne mums. Mes ir toliau laikomės Rusijos imperijos dekonstravimo ir karinės galios sunaikinimo strategijos.

Postūmiai

Rusija Šveicarijos viršūnių susitikimo proga ėmė stipriai viduriuoti visais įmanomais kanalais.

Pagrindiniai Kremliaus dezinformacijos šaltiniai skelbia, jog Vakarai neketina kviesti Ukrainos ir Armėnijos į Europos Sąjungą.

Šį kliedesį paskelbė alkoholiko Medvedevo profilį redaguojančio FSB karininko ranka.

"Šimtmečius trunkanti Rusijos ir Armėnijos tautų draugystė, sutvirtinta sąjungininkų santykiais pagal Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos sutartį ir Eurazijos ekonominę sąjungą, jau seniai yra dyglys Vašingtonui ir jo sąjungininkams", - kliedi virtualus Medvedevas.

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis susitiko su popiežiumi Pranciškumi Didžiojo septyneto vadovų susitikimo Italijoje metu.

V. Zelenskis padėkojo pontifikui už maldas už taiką Ukrainai, dvasinį artumą ukrainiečių tautai ir humanitarinę pagalbą.

Romos popiežius demonstruoja perdėtą ir aiškiai politizuotą rūpestį dėl abiejų pusių aukų Ukrainos kare, ką galima suprasti mažų mažiausiai dviprasmiškai.

Veiksmai

Beveik 700 000 Rusijos karių kariauja Ukrainoje, pareiškė Rusijos vladyka Putinas. Teroristas pridūrė, kad jo armija tęs puolimą Charkovo srityje, siekdama nustumti fronto liniją ir sumažinti smūgių Belgorodui tikimybę.

Pasak Putino, 10-17 kilometrų gylis esą "neatima iš Ukrainos kariuomenės galimybės smogti tolimojo puolimo priemonėmis".

Ežiuko rūke kliedesiai. Putino driskiams, norit atimti iš ukrainiečių galimybę smogti tolimojo nuotolio raketomis, reikėtų nurėplioti dar kelis šimtus kilometrų ir nukloti Ukrainos laukus keliais milijonais driskių lavonų.

Tačiau Putinas deklaruoja, jog tam yra pasiryžęs. Tik bėda – trūksta gyvosios mėsos ir geležies. Ir driskių Ukrainoje yra ne 700 tūkst., o apie 560 tūkst.

ES planuoja iki 2025 m. susilyginti su Rusijos gaminamų šaudmenų kiekiu. Tai interviu laikraščiui "La Tribune" pareiškė už vidaus rinką atsakingas ES komisaras Tiery Bretonas.

Pasak Bretono, šiais metais ES šalys ketina padidinti gamybos pajėgumus iki 1,7 mln. šaudmenų per metus. 2025 m. Europa planuoja pasiekti 2,5 mln. sviedinių per metus lygį.

Nedovanotinas vėlavimas. Karas tęsiasi jau trečius metus, Rusija pagamina iki 3 mln. sviedinių per metus, o ES tik ruošiasi vytis valstybę teroristę, kurios ekonomika vos prilygsta vienos Lenkijos ekonomikai.

Lietuvoje 

Ir tai praeis.

Ir jūs, ir mes savo gyvenime matėme dešimtis vadovų, generalinių direktorių, prezidentų, šimtus politikų, žvaigždžių, kurios švytėjo, spirgėjo, tačiau šiandien yra pamirštos ir retai minimos.

Tokia yra gyvenimo upė, kurioje yra viskas laikina, išskyrus pačią nuolat kintančią tėkmę. Tad jei šiandien kai kam atrodo, kad jis partijai, ministerijai, valstybei ar kolektyvui vadovauja amžinai, mes primename, kad jau rytoj visas bus kitaip.

Ryt bus kita diena, kitas vadovas, o pastarąjį pakeis naujos aušros atstovas. Ir tai natūralu. Todėl pats primityviausias bruožas ir silpnojo savybė laikytis įsikabinus to, kas laikina ir raudoti tai praradus.

Tai tas pats, kuomet vaikščioti nemokantis vaikas verkia dėl jūros bangų nuplautos smėlio pilies.

Turime žinoti, jog tai, ko dažniausiai laikomės įsikabinę, tėra smėlio pilys.

O tai, kas amžina ir ko nematome – meilė ir mokėjimas atleisti.

Nuotraukoje: tai, kas už nugaros, kažkada virs realybe.