Pilkos sienos, aplink besimėtantys laikraščiai, mediniai, šalti baldai. Didelis televizorius kambario viduryje. Nemėgo ji jo žiūrėti. Beprasmiška. Bet šiandien vis tiek prisėdo. Įsijungė. Nuščiuvo.
Tądien ji nebedrįso pykti ant nesėkmingos dienos ar nekorektiško žmogaus. Ji nebedrįso ir prisiminti, kad dar prieš penkias minutes gailėjo savęs dėl nieko. Dėl savo kasdienybės. „Labai jau nelaimingos.“
Tądien ji nebepratarė nė žodžio. Net jei būtų reikėję kalbėti, ji tikriausiai nebūtų radusi tinkamų žodžių. Tą dieną ji leido tyloje. O jie ten – begaliniame triukšme.
Mama. Tėtis. Sūnus. Sesuo. Dukra. Brolis. Močiutė. Žmona. Teta. Pusseserė. Diedulis. Vyras. Dėdė. Pusbrolis. Artimas draugas. Mylimas draugas. Gyvenimo mokytojas. O gal vaikas, kūdikis.
„Tai kažkur toli.“ „Tai ne čia.“ „Mūsų tai nepalies.“ „Ten toli rytuose“. „Ten toli...“ Kur?
Už kelių šimtų kilometrų?
Ji suprato, kad kol ramiai sau plūdo klasiokus ir mokytojus, kol išgyveno skaudų neigiamą įvertinimą, tėvas neteko sūnaus. Sesuo brolio. Dukra mamos. Mama kūdikio.
Staiga suvokti, jog tai, apie ką teko skaityti tik istorijos vadovėliuose, matyti filmuose, iš tiesų vyksta. Žiūrint reportažus, tik ir laukiama, kad gale būtų nurodytas režisierius, aktoriai. Kad galėtum save nuraminti, jog tai netikra, tai vaidyba. Ir štai. Reportažas baigiasi, kraupūs vaizdai baigiasi ir aktorių pavardžių neatsiranda.
Suvoki. Tai tikrovė. Staiga ateina suvokimas, jog tai tiesa. Tai realybė. Tai šalia. Ir tai gyvybės. Tai žmonės. Tai likimai.
Jie nebuvo pasirengę mirti. Jie turėjo vilčių. Bet neturėjo pasirinkimo.
Ji ilgai prasėdėjo fotelyje tylėdama. Jau sutemo. Galiausiai ji tarė: „O jis vienintelis turėjo pasirinkimą“...
Taip pat skaitykite
