KU rektorius, prof. Artūras Razbadauskas: „Vydūno išmintis - Tautos vienybei, o ne priešinimui ir skaldymui“ (1)

Prasmingas sutapimas: prasidėjus naujiesiems mokslo metams Klaipėdos universitete, Stasio Vaitiekūno aulojerugsėjo 9 d. įvyko šeštasis kultūros renginys „Vydūnas – Tautai ir valstybei“, kurio metu buvo pristatyta Rimos Palijanskaitės sudaryta naujoji knyga „VYDŪNAS APIE TIKĖJIMĄ“.

Archyvų nuotr.

Esate gerai susipažinęs su Vydūno kūryba, jo idėjomis, tad kokį įspūdį jums paliko šis renginys, tiek meninė dalis, tiek gerbiamų svečių pasisakymai?

Kaskart prisiminti, kalbėti apie Mažosios Lietuvos šviesuolio Vydūno kūrybą išties vertinga ir prasminga, ypač jei norime paskatinti jaunimą išsamiau susipažinti su šia legendine asmenybe, jo kūrybine veikla, filosofinėmis idėjomis, na ir žinoma,  Vydūno praktikuotu sveikos gyvensenos mokymu.

Manau,6-asis KU renginys „Vydūnas – Tautai ir valstybei“, tam tikra prasme, yra išskirtinis, nes šį kartą daugiausia dėmesio buvo skiriama Vydūno filosofinėms idėjoms ir sampratai apie tikėjimą.

Tai neišsemiama, aktuali tema, telkianti rimtiems apmąstymams mokslininkus, dvasininkus, politikus, menininkus. Kiekvienas žmogus individualiai suvokia tikėjimo svarbą savo gyvenime, todėl ir Vydūno filosofinės įžvalgos apie tikėjimą gali būti  interpretuojamos labai įvairiai.

Režisieriaus Domininko Malajevo skaitomos ištraukos iš naujosios knygos „Vydūnas apie tikėjimą“, palydint pianisto prof. Sauliaus Šiaučiulio meistriškai atliekamais fortepijono kūriniais, meniškai papildė ir praturtino intelektualaus renginio programą.

Nežiūrint įvairių konfesijų bei religijų, Vydūno propaguota tiek rytietiška, tiek vakarietiška filosofija, praturtinanti bei stiprinanti tikėjimą, tarsi jungiamoji grandis,  pasitarnauja žmonių vienijimui, o ne skaldymui ar priešinimui, kas pastaruoju metu mums ypač aktualu.

Šia prasme man imponuoja tai, jog knygos „VYDŪNAS APIE TIKĖJIMĄ“ sudarytoja, rašytoja Rima Palijanskaitė naujojo leidinio pratarmėje teisingai pastebi:

Archyvų nuotr.

„Vydūnas – pirmas lietuvių mąstytojas, išreiškęs kritiką istorinei Biblijos sampratai ir išryškinęs visuotinius, bendrus pasaulio religijų simbolius, aiškinęs jų reikšmę. Jis drąsino nieko nepriimti aklai, bet viską, ypač religinius klausimus, apsvarstyti patiems.  Tarp visų pasaulio religijų, kurias bendras jų pagrindas turi vienyti, o ne skaidyti, Vydūnas nepamiršo ir senojo lietuvių tikėjimo, o Dievo ieškotojus ragino pirmiausia atsigręžti į save, į savo esmę.“

Jau vien todėl minėtos knygos pristatymas visuomenei, man regis, yra naudingas, savalaikis, generuojantis netrafaretinį požiūrį į tikėjimo ir dvasinių vertybių reikšmę žmogaus gyvenime.

Tai atsispindėjo irKU renginio dalyvių, garbių svečių - brolio pranciškono Benedikto Jurčio, Seimo nario Dainiaus Kepenio, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės, Vydūno draugijos pirmininkės, prof. Aušros MartišiūtėsLinartienės, VU filosofijos fakulteto doktoranto Tado Snuviškio, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Rolando Paulausko pasisakymuose, aptariant naująją R. Palijanskaitės  knygą „Vydūnas apie tikėjimą“.

Man regis, šiame leidinyje publikuojami kruopščiai atrinkti Vydūno tekstai tikėjimo, tikybos, religijos temomis – galėtų būti vertintini kaip dvasinis testamentas ateinančioms kartoms, jaunimui?

Be abejo, Vydūno, kaip mąstytojo ir filosofo, kaip lietuvių tautos vienytojo reikšmė mūsų laikmečiu yra išskirtinė, nepervertintina, sakyčiau, lygintina su kitu žinomu kūrėju - Kristijonu Donelaičiu.

Neseniai man teko dalyvauti Klaipėdoje vykusiame Kristijono Donelaičio draugijos šimtmečio renginyje. Donelaitis ir Vydūnas – išskirtinės Mažosios Lietuvos asmenybės, du talentingi kūrėjai, kuriais galime pagrįstai didžiuotis.

Organizatorių nuotr.

Beje, aš mokiausi Klaipėdos Kristijono Donelaičio vardo mokykloje, tad nuo vaikystės turėjau galimybę susipažinti ne tik su K. Donelaičio, bet ir su Vydūno kūryba, nors pastarasis mąstytojas sovietmečiu nebuvo įtrauktas į privalomąją mokymo programą.

Matyt, neatsitiktinai Vydūnas žavėjosi K. Donelaičio kūrybos tautiškumu, tai ženkliai įtakojo paties kūrybą. Klaipėdos krašto žmonėms šie Mažosios Lietuvos šviesuoliai, jų kūryba pasitarnauja kilniai misijai, išsaugant  tautines tradicijas, papročius, kultūrą bei ugdant patriotiškumą.

Maloniai nustebino Klaipėdos universiteto bičiulio, brolio pranciškono Benedikto Jurčio argumentuotas pasisakymas, atidžiai išstudijavus naująją knygą „Vydūnas apie tikėjimą“. Jis, kaip patyręs dvasininkas, pastebi krikščionybės sąsajas su Vydūno puoselėtu tikėjimu, pamatinėmis  vertybėmis, kurios padeda mums išlikti dorais, dvasingais žmonėmis. Ko gero, sunku būtų su tuo nesutikti?

Klaipėdiečiams gerai žinoma Klaipėdos universiteto ištikimo draugo, brolio pranciškono Benedikto Jurčio pastoracinė, švietėjiška veikla. Mums teko drauge vykdyti ne vieną edukacinį projektą, tai „Vilties miestas“, Sensorinis sodas, ne mažiau svarbūs ir Pranciškonų vienuolyne,

Onkologijos centre periodiškai vykstantys poezijos terapijos, biblioterapijos užsiėmimai.

KU renginyje brolio Benedikto išsakyta mintis, jo prisipažinimas, kad jaunystės apmąstymai skaitant Vydūno raštus, pastūmėjo jį į kunigystės kelią, man buvo naujiena.

Juolab žinant, kad šiuolaikinis klerikalizmas atsainiai, kritiškai vertina rytietiškąjį Vydūno filosofijos tikėjimo aspektą.

Archyvų nuotr.

Todėl netikėtas brolio pranciškono Benedikto prisipažinimas ir kompromiso siekis dabarties realijų, pasaulinės pandemijos kontekste, mane džiugina ir yra sveikintinas.  Manau, pastaruoju metu apskritai kur kas svarbiau ne gilinti susipriešinimą visuomenėje, o ieškoti kompromisų ir sutarimo.

Sakyčiau, maloni staigmena ir tai, jog pasibaigus KU renginiui „Vydūnas apie tikėjimą“, brolis Benediktas Jurčys pasiūlė man organizuoti naują renginį, pratęsiant diskusijas tikėjimo klausimais jo vadovaujamame Pranciškonų vienuolyno kultūrinėje erdvėje?

Jei mane pakvies, tikrai atvyksiu į Pranciškonų vienuolyną ir dalyvausiu diskusijose, pagerbdamas brolio Benedikto švietėjišką misiją, jo nedogmatišką požiūrį krikščioniškąsias vertybes bei tikėjimą.

Man, kaip KU rektoriui, kartais priekaištaujama, kodėl Klaipėdos universiteto renginiuose dalyvauja politikai.  Aš visuomet sakau, kad Klaipėdos universitetas - mokslo ir žinių uostas, atviras visiems diskusijų dalyviams, tame tarpe dvasininkams ir politikams.  Šiuolaikinis universitetas neišvengiamai tampa kultūros židiniu, nes  būtent nuo rimtų mokslinių diskusijų prasideda kultūra, vedanti į fundamentalų pažinimą.

Daugiau nei dvidešimtmetį Klaipėdos universitetas drauge su Vydūno draugija kasmet kovo pabaigoje rengia mokslines – praktines konferencijas „Į sveiką gyvenseną ir skaidrią būtį Vydūno keliu“. Tai paskatino mane imtis naujos iniciatyvos, prieš kelis metus užgimė KU kultūros renginių ciklas „Vydūnas – Tautai ir valstybei“. Jūsų nuomone, ar tokio pobūdžio renginiai, propaguojantys Vydūno kūrybinį palikimą, dar neišsisėmė?

Mažosios Lietuvos šviesuolio, plačios erudicijos filosofo Vydūno kūrybinės versmės neišsemiamos ir yra aktualios ne tik vyresniems, brandaus amžiaus žmonėms, bet ir ugdant jaunąją kartą. Juk filosofija – tai mokslų mokslas.

Ne mažiau svarbu yra tai, kad Vydūno gyvenimas ir kūryba tampriai susijusi su Klaipėdos kraštu, pats Vydūnas kažkada gyveno Kukuliškių kaime, šalia Girulių. Kadangi ir aš gyvenu Giruliuose, tai savaitgaliais matau netoliese esantį Vydūno namą, jaučiu kūrėjo dvasią.

Organizatorių nuotr.

Man malonu vaikščioti Girulių girioje tais pačiais takais, kuriais kažkada vaikščiojo Vydūnas.

Mums, klaipėdiečiams, labai svarbu žinoti savo krašto didžiuosius kūrėjus, mąstytojus. Klaipėdos kraštą išgarsino ne tik čia gyvenęs ir kūręs filosofas  Vilhelmas Storosta Vydūnas, bet ir pasaulyje žinomas vokiečių kompozitorius Richardas Vagneris, būtent Klaipėdos mieste, Memelyje, sukūręs operą „Skrajojantis Olandas“, vokiečių filosofas Imanuelis Kantas bei daugybė kitų šviesuolių, rašytojų, kultūros ir meno žmonių.

Šiais neramiais, pasaulinės pandemijos sukeltų baimių, globalaus nerimo, žmonių supriešinimo, visuomenės susiskaldymo laikais, mums ypač aktualus giliai dvasingas Vydūno mokymas, padedantis išsaugoti žmoniškumą ir Tautos vienybę.

Akivaizdu, kad visi tie karantinai ir suvaržymai negatyviai veikia psichinę žmogaus sveikatą. Kylant psichologinei įtampai, visuomenėje atsiranda žmonių susipriešinimas.

Organizatorių nuotr.

Tokiais kritiškais momentais išsaugoti  dvasinę pusiausvyrą, kuri pasitarnauja ne griovimui ar žmonių supriešinimui, o konstruktyviam darbui ir vienybei, geriausiai padeda Tautos šviesuolių išmintis.

Todėl ir Klaipėdos universiteto esminis siekis, remiantis šiuolaikinio mokslo naujausiais atradimais bei Mažosios Lietuvos šviesuolio, filosofo Vydūno puoselėtomis dvasinėmis vertybėmis  – ne priešinti ir skaldyti, o telkti žmones bendram darbui, ieškant kompromiso su kitaip mąstančiais.

Juolab kad demokratiškoje visuomenėje visi piliečiai negali vienodai mąstyti, tik diktatūros šalyse valdžios autokratijai oponuojantys kitaminčiai verčiami besąlygiškai paklusti. Netgi iš pačios sudėtingiausios, kritiškos situacijos kovojant su pandemija, kur kas lengviau rasti optimalius sprendimus bei išeitį, išsaugant blaivų protą, kūrybingą mąstymą, toleranciją kitokiai nuomonei ir tikėjimą.

Kažin ar apskritai verta ekstremalios padėties dėl pandemijos sąlygomis kalbėti apie demokratišką „gerovės valstybę“, kai represinėmis priemonėmis gali būti tramdomi valdančiųjų absurdiškiems sprendimams nepritariantys tautiečiai?

Vien materialinė valstybės gerovė be dvasingumo, be dvasinės gerovės, nieko verta. Jeigu šalyje vyrauja vien tik merkantilizmas, baimė, žmonių supriešinimas, tai tokia Tauta, negerbianti savo kultūros tradicijų, papročių, stokojanti tikėjimo, dvasinių vertybių, neturi ateities.

Tad šia prasme drąsiai galiu teigti, jog Vydūno filosofijos, kūrybos indėlis, stiprinant pamatines vertybes tautos ir valstybės gyvenime, tebėra kaip niekad svarus ir aktualus.

Baigiant šia viltinga gaida – nuoširdžiai dėkoju gerb. KU rektoriui, prof. dr. Artūrui Razbadauskui už interviu pokalbį.

Interviu parengė Vydūno draugijos garbės narys, KU STIMC specialistas – Juozas IVANAUSKAS

Archyvų nuotr.

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

Organizatorių nuotr.

„Taip jau ne kartą atsitiko, kad tuos, kurie norėjo suteikti žmonėms ramybės, juos mokindami geriau gyvenimą ir jo uždavinius suprasti, visaip persekiojo, peikė, niekino, net kankino ir prie kryžiaus kalė. Žemos dvasios būklės žmogus negali išmanyti, kas aukšta.

Jam reikia lavintis, galvoti, mąstyti, o labiausiai – dirbti, gyventi. Tai geriausiai moko. Išmokus viską, kas darbui reikalinga, tas darbas, jam atsidėjus, teikia ramybę.

Tačiau ne vien tai. Taip vykdydamas savo pareigas ir vis svarstydamas svarbiausius gyvenimo klausimus, žmogus iš lengvo įgyja vis daugiau galios išmanyti gyvenimą.“  

                         VYDŪNAS.  Jaunimas, 1912, Nr. 7, p. 15–16

Archyvų nuotr.          

Vydūno išmintis - Tautos vienybei
Tuoj ir Vydūną uždraus.... Dėkui už renginį
Šitie valdantieji, 2021-09-27 15:47
Sidebar placeholder