Matas Lasauskas: Alksnynės memorialas – 30-ties tonų gėdos ir atsakingų pareigūnų neveiklumo

Kalba krypsta apie šalia Alksnynės vienkiemio pastatytą milžinišką 30 tonų sveriantį akmenį, ant kurio iškaltas sovietinio kario „išvaduotojo“ niūrus veidas.

Taip vadinamas paminklas žuvusiems sovietų kariams atminti.

Klaipėdos krašto istorikų teigimu, 1945 m. sausį, besibaigiant karui, kai vokiečių armija pradėjo trauktis, apytiksliai šioje vietoje žuvo iki 100  sovietinių desantininkų.

Deja, kare žmonės žūsta, o tai nebuvo kažkuo istoriškai išskirtinis įvykis, kurį būtina įprasminti.

Tačiau 1967 m., kai sovietinės propagandos girnos sukosi visu pajėgumu, buvo įrengtas paminklas kariui „išvaduotojui“, kuris stovi Alksnynėje iki šiol.

Jau beveik tris mėnesius vykstant žiauriam karui Ukrainoje, kuomet Putino režimo kariai be atvangos žudo civilius žmones, naikina miestus – pasaulis reaguoja į tai, valstybės vienijasi.

Stengiamasi nutraukti bet kokias sąsajas su šia vykdoma beprotybe. Lietuva taip pat būdama aktyvia Ukrainos rėmėja, ėmėsi valytis nuo užsilikusio sovietinio palikimo.

Dėka aktyvios pilietinės iniciatyvos ir sąmoningų politikų, įvairiuose miestuose ir miesteliuose jau yra nukėlinėjami, demontuojami išlikę memorialai, atminimo lentos, skirtos sovietiniam režimui šlovinti.

Visai neseniai vyko arši diskusija dėl Alksnynės paminklo likimo Neringos savivaldybėje. Joje dalyvavo istorikai, visuomenininkai ir Neringos valdžia.

Pirmiausia, turbūt visi teisingai suprato, kad ši diskusija buvo ne apie karių kapus, bet apie pompastišką, propagandinį ir neskoningą sovietų režimo paveldą, išlikusį iki šių dienų.

Tenka apgailestauti, kad taip lėtai vaduojamės iš sovietų, o dabar ir iš putino propagandos užterštos sąmonės (praėjo 32-eji mūsų Nepriklausomybės metai, o sovietinė tarša užsilikusi –kitaip tokios diskusijos gal ir nereikėtų).

Kyla abejonių: kaip ir ar tikrai vaduojamės? Darosi nebejuokinga, kai taip mąsto NATO pasienio miesto su agresyvia Rusija šeimininkai.

Labai tikiuosi, kad jeigu agresorius sugalvotų peržengti sieną, tai nebūtų sutiktas su rūkytais unguriais ir karšiais.

Kaip kitaip paaiškinti Neringos vadovų viešai išreikštą mintį, kad Rusijos baudžiamasis kodeksas persekioja už sovietinių paminklų griovimą, ir kas bus, kai sienos vėl atsidarys ir mūsų žmonės ten nuvažiavę, galės būti nubausti.

Jūs rimtai? Pagal kurios šalies įstatymus gyvenate?

Lygiai taip pat absurdiškai skamba siūlymas sovietinį paveldą naudoti edukaciniais tikslais ir vykdyti pėsčiųjų žygius iki „išvaduotojo“ akmens.

Ir ką jie ten pamatys bei sužinos?

Apie tai, kaip sovietiniai desantininkai plėšė ir degino čia gyvenusių žmonių namus, prievartavo moteris?

Čia tokia edukacija?

Neringos valdžia nesiimdama ryžtingų sprendimų dėl memorialo išmontavimo, iš rankovės ištraukė naują iniciatyvą – organizuoti gyventojų nuomonės apklausą.

Paleista nauja dūmų uždanga. Susidaro įspūdis, kad prisidengiant demokratija, bandoma „numuilinti“ klausimo sprendimą.

Norima laimėti laiko, viską užtęsti, besitikint, kad bendruomenė nurims ir pamirš gėdingą sovietinį memorialą.

Taip, „išvaduotojo“ akmuo yra vietinis, lietuviškas, 1967 metais iškeltas iš Kuršių marių dugno.

Bet tai ir yra viskas, kas mūsų. Visa kita yra svetima ir primesta.

Alksnynės memorialas – 30-ties tonų gėdos, ir tai, dėl mūsų politikų ir atsakingų pareigūnų neveiklumo, vis dar slegia kiekvieno padoraus žmogaus sąžinę.

Šis sovietinio režimo palikimas yrakaip priekaištas mums, kad susitaikome su tuo, kas vyksta Ukrainoje, ir jau beveik 3 mėnesius trunkančioje putino ordų agresijos akivaizdoje vis dar gyvename šalia simbolių, kuriuos dabar globoja naujieji „pasaulio gelbėtojai“.

 Alksnynės vienkiemyje, ant esančio akmens iškaltas rustus žvilgsnis, perkreiptame „išvaduotojo“ veide.

Leiskite paklausti nuo ko jis mus išvadavo? Nuo laisvės ir normalaus gyvenimo.

Nuo vakarietiškų vertybių. Gal taip, kaip dabar rusų orkos „vaduoja“ norinčius laisvai gyventi žmones Bučoje, Mariupolyje? Toks „išvaduotojas“ ilgiems dešimtmečiams atnešė vergiją mūsų žmonėms.

Privalome turėti vertybinius prioritetus ir pasirinkimus, orientuotus į mūsų ateitį. Istorinę atmintį reikia gerbti ir saugoti. Bet ji turi būti vertybiškai artima.

Minimas memorialas yra tarsi svetimkūnis mūsų krašto istoriniame kontekste.

Jis niekaip nedera su Neringos praeitimi, jos kultūra, papročiais, čia gyvenusių žmonių specifika.

Tik atkreipsiu dėmesį, kad Kuršių Nerijoje paprasti žmonės gyveno prie pačių įvairiausių politinių santvarkų ir karų.

Labai dažnai jie vertėsi žvejyba. Kiek Kuršių Nerijos žvejų išplaukė ir negrįžo į krantą? 

Didysis paradoksas tas, kad turime abejotinos meninės reikšmės 30 tonų sverianti memorialą, skirtą 7 svetimos kariuomenės beprasmiškai žuvusiems kariams ir nesame tinkamai įprasminę daugybės žmogiškųjų tragedijų čia gyvenusiems ir į krantą negrįžusiems vietiniams žvejams atminti. 

Tai kokie mūsų prioritetai?

Visuomeninė profesionali diskusija įvykusi Neringoje, sprendžiant klausimą dėl paminklo likimo – vis šis tas.

Tačiau tai neturi tapti mūsų valdžios neryžtingumo, negebėjimo greitai veikti ir priimti sprendimus pasiteisinimu. Kaip ir nuskambantys klausimai: „O kiek kainuos memorialo demontavimas?“ arba: „O tai kur padėsime tą akmenį?“, - neturi tapti priežastimi neveikti. Kai darai, tai ir padarai. Be išimčių.

Kiekviena uždelsta diena yra mūsų, kaip brandžios, turinčios aiškų vertybinį stuburą bendruomenės pralaimėjimas.

Paradoksalu, kad valstybė nacionaliniu mastu uždraudė okupantų simbolį – georgijaus juostelę, o mes – nepajėgūs, vietoje to, kad atsikratytume okupacinio režimo paliktais reliktais. Medžiagines juosteles draudžiame, o gabaritinių monumentų esančių šalia mūsų pašalinti nepajėgiame?

Vienareikšmiškai esu už kuo greitesnį šio paminklo demontavimą.

Tik apgailestauju, kad taip ilgai viskas tęsiasi. Ir jeigu įvykusi diskusija rizikuoja pasibaigti be aiškių sprendimų, vis tiek, manau, kad pilietinė bendruomenė turi teisę imtis ryžtingų veiksmų, kad tai, ką padarė mūsų tėvai ir seneliai 1990 metais, paskelbdami Nepriklausomą Lietuvą, būtų įgyvendinta iki galo, tik jau mūsų kartos.

Matas Lasauskas

Asociacijos „Neringa 2030” pirmininkas