Jų veikimas nėra chirurginis ir tiesioginis. Socialiniai tinklai veikiau išnaudoja žmogaus polinkį atmesti asmeniškai nepatogius faktus ir ieškoti įvykių versijų, kurios pataikauja mūsų įsitikinimams.
Tai daryti dabar yra lengviau nei bet kada žmonijos istorijoje. Lengvybę toliau įgalina socialinių tinklų „X“, „Facebook“, „Instagram“ vadovų sprendimai atsisakyti faktų tikrinimo funkcijų. Melo padaugės.
Tačiau problema yra gerokai gilesnė. Net ir su faktų tikrinimu socialiniai tinklai veikė tiesos nenaudai.
Pirma, melagienos ir įvairūs gandai, ypač politiniai, yra labai atsparūs paneigimams. Kai yra pateikiama informacija, kuri paneigia melą, kartu pakartojamas ir pats melas.
Dalis žmonių paprasčiausiai nepriima naujos informacijos, nes jų pažiūroms artimesnis gandas.
Kita dalis vėliau prisimina ir melą, ir tikslią informaciją. Abu dalykai pradeda atrodyti kaip lygiaverčiai. Kuris iš jų tiesa? Tada laimi įsitikinimai.
Knygoje „Political Rumors“ politikos tyrėjas Adam J. Berinsky pateikia štai tokį pavyzdį.
Kai socialiniai tinklai dar nebuvo tokie galingi, kaip dabar, JAV pasklido gandas, kad Barackas Obama gimė ne šioje valstybėje. Siekiant paneigti šį melą, prezidentas 2011 m. balandžio 27 dieną paviešino savo gimimo liudijimą.
Tikriausiai sutiksite, kad geresnį įrodymą ir gando paneigimą būtų sunku rasti.
Prieš ir po šio įvykio buvo atliktos apklausos, tiriančios, kiek amerikiečių tiki ta melagiena apie Obamos gimimą. Iš karto po liudijimo paviešinimo tiesą palaikančių procentas išaugo nuo 55 iki 67 procentų.
Tačiau laikui bėgant šis skaičius pradėjo mažėti, ir po metų nuo melagienos paneigimo sugrįžo prie pradinių 55 procentų.
Antra, socialiniai tinklai neveikia tiesiogiai kaip sidabrinė kulka – lyg viskas vyktų taip, kad skroliname sau ramiai, netyčia pamatome melą ir jis mus kiaurai perskrodžia.
Melas socialiniuose tinkluose nėra įkišamas chirurginiu būdu, išoperuojant tiesos širdį ir implantuojant melo lustą.
Juk į internetą ateina ne tušti popieriaus lapai, o asmenybės, formuotos šeimų, švietimo institucijų, draugų rato, skaitytų knygų.
Polinkis į konspiracijos teorijas yra susijęs su aibe veiksnių – asmenybės bruožais, demografija, pasitikėjimu institucijomis, įsitikinimais, socialine tapatybe ir taip toliau. Daugelis jų neprasideda internete.
Ne visi priima konspiracijos teorijas. Tačiau daugybė yra linkę į alergiją tiesai. Ne visai – juk dažniausiai žmonės būna alergiški tam tikriems dalykams, pavyzdžiui, jūros gerybėms ar žemės riešutams.
Atitinkamai mes linksime atmesti tiesą – ar matyti tik dalelę jos – ten, kur ta tiesa labiausiai prieštarauja įsitikinimams ar iki tol turėtoms žinioms. Ir tai būdinga ne tik žmonėms, kurie neturi kažkokio formalaus išsilavinimo.
Pavyzdžiui, demokratų rėmėjai JAV vidutiniškai dažniau turi universiteto diplomą. Tačiau jie irgi pagaulūs tiesos iškraipymams. Per rinkimų kampaniją demokratams palankūs influenceriai ir medijos dažnai rodė žmones, kurie iš susitikimų su Donaldu Trumpu išeina anksčiau – suprask, politiko populiarumas mažėja.
Pasirodo, tiesa tokia, kad Trumpą palaikė absoliuti dauguma balsavusių.
Ir čia mes prieiname prie grėsmingiausio socialinių tinklų efekto. Tai nėra tiesioginis smegenų praplovimas.
Kaip teigia dezinformacijos tyrėjai Charlie Warzel ir Mike Caulfield, socialiniai tinklai įgalina mus lengvų lengviausiai išlaikyti savo pačių pažiūras – nepaisant tvirtų įrodymų, kurie sako priešingai. Internetas ir paremia, ir stiprina homo sapiens labai būdingą psichologinį mechanizmą, patvirtinimo šališkumą. Kai mes ai
škiau matome ir ieškome informacijos, kuri patvirtina mūsų pasaulėžiūrą. Tai mums padeda jaustis ramiau.
Bet nepadeda tiesai.
Dar blogiau tai, kad dėl masiškumo ir galimybės juose rašyti bet kam, socialiniuose tinkluose nuomonės ir įvykių versijos pasiekia mus greičiau, negu įrodymai. Gaisrai Kalifornijoje?
Nelaukime ekspertizės ir viešosios politikos ekspertų, kaltas yra Joe Bidenas. Nukrito lėktuvas? Tai priešiškų valstybių sąmokslas.
Kai kurios versijos galiausiai gali pasiteisinti. Tačiau nelaukdami faktų ir ekspertų – patys įsijausdami į jų vaidmenį – mes prisidedame prie bendros tendencijos, kurioje socialiniai tinklai yra pažiūrų pagrindimo mašina.
Paulius Gritėnas savo komentarą apie socialinius tinklus pavadino Post factum – tai intelektualus žaidimas kalba, nurodantis į papildomą žingsnį post-tiesos eroje.
Nesu lotynų kalbos žinovas, tačiau dabartiniams tiesos išsikraipymo mechanizmams taikyčiau ante factum terminą – savo tiesą apie įvykį pasitvirtiname prieš nustatant faktus.
Lyg tą tiesą žinotume dar iki nutinkant pačiam įvykiui.
Ką daryti?
Kartais netikėtą atsakymą duoda literatūra – dar prieš interneto erą, 1983 m. išleistas italų rašytojo Italo Calvino romanas „Ponas Palomaras“.
Jo pagrindinis veikėjas pastebi, kad jo laikais visi tik ir dėsto savo nuomones ar vertinimus. Reaguodamas į tai, ponas Palomaras įgunda prieš kažką pareikšdamas tris kartus prikąsti liežuvį.
Ir galiausiai pasako mintį tik tada, kai lieka ja įsitikinęs po trečio liežuvio prikandimo.
Nuo tada ponas Palomaras mėnesius leidžia tyloje. Ir atranda, kad tyla gali būti laikoma nepritarimu tam, kaip kiti vartoja žodžius.
Pastebėjau, kad pastaraisiais mėnesiais į socialinius tinklus rašau ir juose komentuoju rečiau.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą