N. Vasiliauskaitė: veikiantys laisvės vardu labiausiai nori ją iš žmogaus atimti

 Jei kivirčai prasidėjo ne savaime, savaime jie ir nesibaigs, kol kiekvienoje pusėje esantys žmonės patys jų nesustabdys.

– Susipriešinimas visuomenėje akivaizdus: nesirenkama žodžių ir epitetų viešojoje erdvėje, klijuojamos etiketės, normali diskusija beveik nevyksta. Anksčiau to nebuvo. Kur ištakos?

– Pirmiausia noriu atkreipti dėmesį, kad susipriešinimo formuluotė sudaro vaizdą, neva pačioje visuomenėje augo priešiškumas tarp įvairių grupių ir visuomenė savaime, lyg tai būtų istorinio proceso dalis, ima ir poliarizuojasi.

Man regis, taip nėra. Veikiau galime kalbėti apie tai, kad tam tikra viešai gerai žinomų ir politiškai organizuotų žmonių grupė stengiasi viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose ieškoti priešų. Jei koks nors pašnekovas nepritaria bent vienam jų dėstomos pozicijos aspektui – jį iškart galima priskirti priešiškai pusei, nes apskritai, anot jų, gali būti tik dvi pusės.

Taigi, tas, kuris nepritaria jų „teisingai“ linijai, automatiškai yra „tamsuolis“.

Tai girdėdama, plačioji visuomenė savo ruožtu reaguoja į priešiškumą jos atžvilgiu ir taip generuojasi automatinė atsakomoji reakcija.

Arba jei kažkas, tarkime, abejoja vienos ar kitos vakcinos veiksmingumu. Jį reikia išplūsti ir išvadinti „antivakseriu“, „tamsuoliu“ ar dar kokiu bjauresniu žodžiu. Vėlgi kita pusė gindamasi reaguoja, ir taip konfliktas plėtojasi.

Taigi, procesas nėra savaiminis, o kyla kaip reakcija į tam tikrus veiksmus.

– Kalbant apie ginčus vertybiniais klausimais, galima suprasti, kad suinteresuotos grupės „stumia“ savo liniją, bet konfliktai dėl skiepų arba ribojimo priemonių, atrodo, kyla savaime?

– Šiuo atveju konflikto kurstymą pastebėti sunkiau, bet jis taip pat yra. Nuo pradžių buvo tam tikra provyriausybinė pozicija. Iškart atsirado vadinamieji influenceriai – žmonės, kurie nori būti matomi.

Jie save pozicionavo kaip balsavusius už valdančiąją koaliciją ir remiančius griežtas ribojimo priemones.

Atitinkamai jie formuoja nuomonę, kad ribojimai yra gerai ir reikia pravardžiuoti ir juoktis iš tų, kurie nenešioja kaukės, nors galbūt šie žmonės turi savų argumentų dėl tokios priemonės neefektyvumo. Kaip pasirodė, net ir to reikalavusieji vėliau pripažino, kad priemonė tikrai nėra labai efektyvi. Tačiau socialiniuose tinkluose vyko ir vyksta prasivardžiavimų lydima kampanija prieš turinčius kitokią nuomonę.

– Grįžtant prie diskusijų vertybiniais klausimais – sakoma, kad Vakarų civilizacija laikosi ant 3 stulpų: graikų kultūros, romėnų teisės ir krikščioniškos moralės. Pastarasis yra faktiškai „išmuštas“. Gal ginčijamės dėl to, kad vietoje jo mums siūloma nauja vertybių sistema?

– Šie procesai Europoje vyksta gerokai seniau, nei pastaraisiais dešimtmečiais matomi ginčai. Tai įvyko jau XIX a. Prisiminkime garsiąją Friedricho Nietschės frazę „Dievas mirė“. Ne tai, kad krikščioniškos paradigmos būtų visai nelikę, bet ji nebegalioja kaip bendrybė visos visuomenės mastu. Mąstysena keičiasi ir krikščioniškosios priemonės nebėra nei savaime suprantamos, nei įtikinančios.

Vakuumas tuščias nelieka – jį reikia kažkuo užpildyti.

Tarkime, yra teorija, kad XIX a. nacionalizmas atsirado būtent kaip atsakas į religijos pasitraukimą, kaip būdas pasiūlyti visuomenei bendriausią rišlią prasmių sistemą – kas vertinga, kas svarbu, už ką verta mirti.

O galimos ir kitos ideologinės konstrukcijos. Taip atsiranda ir dabartinis siekis būti visapusiškai etiškam, atribojantis tiek nuo religinės ideologijos, tiek nuo savarankiško mąstymo. Tai labai paprastas būdas, žmogui įteigiamas tarsi iš lankstinuko, kuriame tiesiog sakoma, kad „neapykanta“ yra blogai, o „tolerancija“ – gerai. Pagal šį paprastą modelį siekiama sutvarkyti viską, kas yra aplink mus.

Galima „filtruoti“ literatūrą, pasakas. O galima ir skirstyti žmoniją į „teisingai“ ir „neteisingai“ manančius ir bausti pastaruosius. Ir visa tai sprendžiama pagal labai riboto rafinuotumo schemą, neva įkūnijančią teisingumą.

Nida Vasiliauskaitė / tja.lt/ nuotr.

– Tiek krikščionybė Europos mastu, tiek nacionalizmas konkrečioje visuomenėje iš tiesų vienijo. Dabar matome, kad nauja ideologija bent jau Lietuvoje ne vienija, o skaldo. Mažumos diktatas?

– Tam tikra prasme taip. Sunku pasakyti, kokia ta mažuma. Kiekybiškai, ko gero, taip. Tačiau ji yra įtakinga viešojoje erdvėje ir stengiasi primesti savo nuomonę. Daug to matome žiniasklaidoje: tie, kurie ją palaiko, vaizduojami kaip „protinga ir išsilavinusi“ visuomenės dalis.

Tai matėme ir rinkimų apklausose, kurių metodologija tiesiog neatlaiko kritikos, bet jos teigė, kad už tam tikrą politinę jėgą balsuoja išsilavinę, didesnes pajamas turintys miestų gyventojai.

Šitaip sukuriamas įspūdis, kad išsilavinimas koreliuoja su tam tikromis pažiūromis, neva išsilavinusi (daugiau formaliai nei faktiškai) mažuma turi teisę kalbėti iš išsilavinimo pozicijų. Atitinkamai, kas nepatenka į jų socialinį burbulą, vaizduojama kaip kažkoks „tamsumas“.

– Atrodo, kad Vakarų Europa šiais klausimais jau nebesiginčija ir tai daro tik rytų europiečiai? Gal mes tiesiog kovojame prieš naujoves, kurių įsigalėjimas yra tik laiko klausimas?

– Yra tokia marksistų mėgstama istoricistinė istorijos samprata – lyg istorija turi tam tikrus savaiminius dėsnius. Štai atėjo XXI a. ir jis atnešė kažką naujo, geresnio, leisiančio mums laimingai progresuoti. Tai nėra mokslinis požiūris, ir aš netikiu, kad kažkas vyksta savaime.

Netikslu būtų teigti ir tai, kad Vakarų Europoje visai nėra pasipriešinimo – vyksta protestai prieš karantino ribojimus, vadinamojo politinio korektiškumo primetimą ir kitus dalykus. Gal kaip tik Vakarų Europoje situacija taps panaši į Rytų Europą, o ne atvirkščiai. Galimi įvairūs scenarijai. Mes to nežinome.

– Kai kurie jūsų kolegos teigia, kad naujoji ideologija maksimaliai akcentuoja individo poreikius ir norus, pamindama tai, ką senovės graikai vadino bendruoju gėriu – visuomenės interesu.

– Tai populiarus bandymas paaiškinti, kas dabar vyksta: visi neva tapome individualistais, ignoruojančiais bendrąjį gėrį ir socialinį interesą.

Mano nuomone, tai netiesa. Realaus individualizmo šiandien reikia su žiburiu paieškoti. Tai, ką teigia „leftistais“ pravardžiuojama politinė pusė, beje, esanti visuomenės skaldymo iniciatore, siekia viską reglamentuoti. Laisvės partija šiuo atžvilgiu yra kas tik nori, tik ne liberalai, išaukštinantys individą. Jie kaip tik yra liberalų priešingybė, siekiantys, kad individas laisvių turėtų kuo mažiau.

Visuomenėje kaip tik trūksta sveiko individualizmo, o pats žodis paverčiamas egoizmo sinonimu. Bet juk būtent individas, o ne grupė turi konstitucines teises, o šiuo atveju bandoma pažaboti jokiai grupei savęs nepriskiriančio individo teises. Jis tampa „blogiečiu“.

Reikia pažymėti, kad reakcinės dešinės pusė taip pat neigia individą, bet jų priešininkai dar labiau nekenčia individualumo.

– Ši vyriausybė – ne pirma, kuri bando viską sureguliuoti įsakymais ir įstatymais. Lyg žmogus neturėtų sveiko proto?

– Taip, tokie nurodymai kaip tik reiškia, kad individas neegzistuoja, jis turi būti redukuotas į visišką minimumą. Tai yra didžiulis nepasitikėjimas žmogumi, neva jis pats negali nieko spręsti. Jei jam nesukursime politinių taisyklių ir nepristatysime pašonėje virtualaus patrulio – jis būtinai padarys kažką blogo. Gerai žmogus elgsis tik tuo atveju, jei bus prižiūrimas kiaurą parą. Jūsų gerą ar blogą elgesį nustatys „ekspertai“, kurių niekas nerinko, o jų kompetencijos labai abejotinos.

– Dešinė neretai prabyla apie tai, kad dabartiniai procesai žymi Vakarų civilizacijos nuosmukį. Ką apie tai manote?

– Šis teiginys taip pat skamba nuo XIX a. kaip būdas interpretuoti tai, kas vyksta konkrečiu metu. Susilaikyčiau nuo tokių radikalių istoriosofinių apibendrinimų – smunka ar nesmunka ta civilizacija. Gal sakyčiau, kad nuo Antikos laikų puoselėta mąstysena siekia save apginti, bet ar tai reiškia pabaigą, vidurį ar kažkokių naujų dalykų pradžią? Šiuo metu per mažai duomenų ir galimybių spręsti, kas iš viso to išeis.

Tai yra teorija – žvilgsnis į istoriją iš šalies, lyg civilizacijos yra gyvi organizmai, kurie gimsta, pasiekia savo apogėjų ir galiausiai sensta ir miršta. Tai nebemadingas XIX a. istoriosofijos požiūris. Kita vertus, nemadingas nereiškia, kad jis klaidingas.

– Galiausiai, jei dabartinis susipriešinimas yra ne savaiminis, vadinasi, savaime jis ir neišnyks? Kaip jį užbaigti?

– Tai priklauso nuo jame dalyvaujančių žmonių noro tai padaryti. Nuo abiejų pusių. Tai pradėjusi pusė turėjo jau suprasti, kad oponentai nėra visai lengvai pritempiami prie patyčiose naudojamų kategorijų. Būtų laikas nustoti šūkauti socialiniuose tinkluose ir prisiimti elementaraus padorumo etiką. Tai, kas daroma dabar, yra intelektualiai nesąžininga ir neatneša nieko gero.

Jei norite įtikinti priešingą pusę nekritikuoti karantino ir nepeikti tam tikrų grupių – prisiminkite, kad jūsų priešininkas taip pat yra žmogus, beje, panašus į jus.

Akivaizdu, kad niekas nepriims tam tikros nuomonės vien dėl to, kad buvo išplūstas, išjuoktas ir gąsdinamas baudomis.

Tokie metodai neveikia ir gerų tikslų jais nepasieksi.

Būta kalbų, kad tam tikromis akcijomis ir „perfomansais“ norima pradėti diskusiją. Akivaizdu, kad ne, – norėta tik primesti poziciją ir nutildyti. Be to, abi pusės, rengdamos tokias akcijas kaip vėliavų uždažymai Vilniuje, puikiai suprato, kokia bus priešininkų reakcija.

Asociatyvi nuotrauka  © Pixabay.com/ nuotr.