Nida Grunskienė. Atviras atsakymas į atvirą Audriaus Petrošiaus laišką
(3)Laišką Seimo narys pradeda visiškai teisingai pastebėdamas, kad Seimui patvirtinus naująją valstybės tarnybos reformą, naujai įsigaliojusios teisėjų darbo apmokėjimą reglamentuojančios nuostatos padidino atskirtį tarp šių dviejų institucijų, įnešė sumaištį ir dabartiniu metu dirbtinai skiria teisėjų ir prokurorų bendruomenes. Apmaudu, bet įvyko būtent taip. Džiugu, kad būtent tokį sprendimo poveikį Seimo narys viešai pripažįsta.
Deja, laiške liko nepasakyta tai, kad ir naujausias vyriausybės pasiūlytas prokurorų darbo užmokesčio projektas, kurį laiško autoriaus įvardija kaip kompromisinį ir neva daug palankesnį prokuratūrai už dar vasarą pasiūlytąjį pirminį, ir vėl rengtas nepasidomėjus teisėjų ir prokurorų funkcijų skirtumais, tačiau, regis, taikant tą patį skaldymo metodą. Tik dabar jau prokurorų bendruomenės viduje.
Pradėkime nuo to, kad teigdamas apie aiškumo siekį šio atviro laiško autorius atvirai akcentuoja „skirtingus galimų sprendinių padarinius“, ištiksiančius nesutikus su prokurorų bendruomenei nepriimtinu projektu. LR Konstitucijos nuostatos dėl prokuroro nepriklausomumo? Matyt, aktualios ne šį kartą.
Toliau, vis pabrėždamas natūraliai didesnį apylinkių prokuratūrų prokurorų skaičių ir lygindamas jį su tikrai kuklia vadovaujančių prokurorų dalimi (nepasakant apie prokuratūroje ne vienerius metus vykdomus pokyčius, kuriais tikslingai mažinamas vadovų skaičius), Seimo narys net kelis kartus tarp eilučių pasiunčia žinią – jūsų daugiau, jums bus geriau, kas jums tie vadovai ir jų algos? Ne nauja taktika, tačiau ar supriešinta viduje prokuratūra efektyviau dirbs Lietuvos žmonėms?
Tačiau grįžkime vėl prie skaičių. Laiško autorius ir vėl yra visiškai teisus, kad valstybėse, į kurias norime lygiuotis, dažniausiai pasitaikantis sprendinys – prokurorai, uždirbantys ne mažiau kaip 90 proc. tos pačios grandies teisėjo atlygio. Beje, kai kuriose ES šalyse ir lygiai ar daugiau. Teisus jis ir dėl to, kad toks atlygio santykis tarp teisėjų ir prokurorų nėra privalomas.
Nutylėta, kad būtent tokį darbo užmokesčio santykį buvome jau ir pagrindę, ir pasiekę, ir turėjome kaip faktą ne vienerius metus iki 2023 m liepos 1 d.
Būtent todėl staigus ir jokias racionaliais argumentais nepaaiškintas, nederintas, kone paslapčia suprojektuotas pokytis, sukūręs iki šiol nebūto dydžio disproporciją darbo užmokestyje, pačių reformos autorių buvo iš anksto pasmerktas sukelti didžiulį neteisybės pojūtį ir pasipiktinimą prokurorų bendruomenėje.
Liūdna skaityti ir tuos Seimo nario pasvarstymus apie „subalansuotą sistemą“, kuriose jis nenorom išsiduoda, kad sistemos, apie kurią rašo, visai nepažįsta ir remiasi nepatikrintais skaičiais. Retorinis klausimas – ar galima priimti teisingus sprendimus vadovaujantis klaidingais duomenimis?
O tokių laiške yra ne vienas ir ne tik apie prokurorų skaičių. Kam įdomu, šiuo metu jų yra 598.
Pabrėžtinai lygindamas tik pradėjusio prokuroro karjerą ir generalinio prokuroro pareigas einančio darbo užmokesčio skirtumus laiško autorius atskleidžia nežinąs, kad generalinio prokuroro funkcijų sąrašas yra daug ilgesnis nei jo paties paminėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko.
Taip pat autorius atrodo nepastebėjęs, kad būtent pirminiame, vasarą Seimui pateiktame, projekte yra numatytas nuoseklus ir sistemingas koeficiento didėjimas, kuris prasideda nuo pirmojo laiptelio prokuratūros struktūroje ir kyla iki pat viršaus. Maža to, būtent šiame projekte numatyti ir ženklesni koeficientų skirtumai, kurie motyvuoja eilinį prokurorą siekti karjeros, dalyvauti atrankose į vyriausiųjų prokurorų pareigas ar darbui specializuotame skyriuje.
Numatyti tai yra būtina, nes joks sveiko proto žmogus nesiveržia dorotis su dvigubai ar trigubai daugiau darbų, funkcijų bei ženkliai didesne atsakomybe už simboliškai, vos keliasdešimt eurų, didesnę nei pavaldinio algą.
Susipažinę su vyriausybės teikiamu projektu aukštesnieji prokurorai atvirai prabilo, kad jį patvirtinus prašysis į eilinio apylinkės prokuroro etatą. Bylos, ypač su jų patirtimi – nesudėtingos, atsakomybių – daug mažiau, alga – beveik tokia pati.
O kas tuomet vadovaus? Specializuotiems skyriams? Apylinkių prokuratūroms? Apygardų? Departamentams? Kokia nauda bus visuomenei iš prokuratūros, kai į vadovaujančias pareigas ateis ne savo srities profesionalai, o tik norintys pasipuikuoti pareigybe?
Dar viena laiško vieta, kurioje autorius atskleidžia, kad nėra pakankamai įsigilinęs į teismų ir prokuratūros sistemų skirtumus – jų palyginimas. Trumpai – ne, tiesmukai palyginti vadovaujamas pareigas einančio teisėjo darbo su tokio pat lygmens vadovaujančio prokuroro darbo apimtimi negalima, tai grubi klaida, nes prokuratūra, kaip teisminė institucija, vykdo ir teisėsaugos institucijos funkcijas, ko nedaro teismai.
Kodėl atkakliai nenorima girdėti ir atsižvelgti į dviejų labai susijusių, bet ne tapačių sistemų skirtumus – klausimas ne man. Galiu tik dar kartą pakartoti, kad ir naujame vyriausybės projekte numatyti koeficientai, kurie tikrai kone mechaniškai perkelti žiūrint į teismus, nėra prokuratūrai tinkama sistema, jie nėra subalansuoti ir prasilenkia su realybe.
Kalbant apie galutines sumas, kurias numato autoriaus lyginami projektai – taip, patvirtinus vyriausybės projektą mokesčių mokėtojų išlaidos prokuratūrai bus didesnės.
Kaip institucijos vadovė neturiu argumentų, kad prieštaraučiau didesniam biudžetui, bet kaip Lietuvos pilietė užduodu sau klausimą – o ko tokiu sprendimu siekiama? Ar tikrai tai yra racionalesnis ir, kaip pabrėžia laiško autorius – teisingesnis, sprendimas?
Turiu dėl to labai pagrįstų abejonių, kurių tik daugėja susipažįstant su autoriaus samprotavimais apie prokurorų stažus (nežinantiems – tai vienintelis šiuo metu galimas mokėti visiems prokurorams priedas, kurio neliks) ir neva didėsiantį prokuroro darbo patrauklumą jauniems specialistams.
Noriu atvirai paklausti – kas bus sukūrus sistemą, kurioje visiems 598 prokurorams geidžiamiausia pozicija bus tik pirmas karjeros laiptelis? Ar tokia sistema bus pajėgi ištirti, perduoti į teismą ir ten įrodyti, tarkime, organizuotos gaujos įvykdytus sunkius nusikaltimus ar politinę korupciją?
Vis dar tikėdama, kad siekių susilpninti Lietuvos prokuratūrą neturi nei vienas politikas, ir nei viena parlamentinė politinė jėga, pritariu laiško autoriaus minčiai, kad šis sprendimas turi būti priimtas atsiribojus nuo asmeninių ar partinių politinių ambicijų ir rinkiminių tikslų.
Manau, kad tai turi būti daroma jaučiant atsakomybę už mūsų valstybę ir jos žmones.
Rašyti komentarą