Dabartiniu metu Ispanija įžengia į naują mažesnio politinio stabilumo laikotarpį. Dabar jau ne tik baskų ir katalonų separatizmo idėjos, bet ir tam tikras kitų Ispanijos regionų priešpastatymas vienas kitam trukdo šalies konsolidacijai, ekonominės-socialinės padėties gerinimui ir gamtosaugos bei darnios plėtros problemų sprendimui. Iš tikrųjų, kodėl gi Leono ar Galisijos pabrėžtinas nenoras tapatintis su Andalūzija (“ten tais – pietuose”) yra taip sustiprėjęs? Ar tai – tik “etniškumo” klausimas? Ar tai kokia kita, gerokai gilesnė ir daugiau užkabinanti problema?
Tam, kad atsakyti į šiuos klausimus, reikėtų giliau pažinti šią turizmui ir, atrodo, gyvenimiškiems malonumams nusiteikusią šalį, kurios ekonominį ir socialinį-politinį modelį tyrėjai laiko Pietų Europos (Viduržemio) korporatyviniu-klientelistiniu modeliu. Kodėl - “klientelistiniu”?
Todėl, kaip yra teigiama, pavyzdžiui, Leone, kaip ir kitose Ispanijos periferijos vietose, reikalai čia yra tvarkomi kiek kitaip, nei šalies sostinėje Madride, o socialinė nelygybė ir kitos problemos čia yra gerokai aštresnės. Atrodo, kad Ispaniją galima suskirstyti į santykinai “tris Ispanijas” – sostinę Madridą ir Barseloną - kur yra “uždirbami pinigai”, “kurortus ir turistines įžymybes” – kur “pinigai yra išleidžiami”, ir – periferines vietoves, kur nei vieno, nei kito nėra pakankamai.
Todėl vidaus politinės problemos dažnam ispanui sudaro dar ne visiškai “susvetimėjusį” pasaulį, nes jis galvoja, kad jo balsas rinkimuose, tiek vietiniuose, tiek ir nacionaliniuose, gali iš tikro lemti šalies ekonominę-socialinę ir politinę kryptį. Taigi, aktyvus ispanų dalyvavimas šalies parlamento rinkimuose šią vasarą visiškai nenustebino.
Dabartiniu metu Ispanijos politiniame gyvenime susidarė labai sudėtinga situacija. Po pavasarį vykusių vietinių ir regioninių rinkimų, kuriuose dabartinis premjeras Pedro Sanchezas ir jo vedama Socialistų partija (PSOE) prarado nemažai vietų, paankstintuose parlamento rinkimuose liepos 23 dieną socialistai pasigerino savo “procentines” pozicijas, sustabdydami šalies slinkimą į “dešinę”, kai ypač sumažėjo kraštutinės dešinės partijos “Vox” rėmimo rezultatai.
Taip, formaliai dešinioji pusė laimėjo, nes jos flagmanas – “Partido Popular” (PP) su jos lyderiu Alberto Nunez Feijoo tapo daugiausiai balsų (33 proc.) surinkusia ir 137 vietas parlamente turėsiančia partija, o jos galima koalicinė partnerė Vox turės 33 vietas. Tačiau sumoje tai nesudaro daugumos, nes socialistai gavo 31 proc. ir 121 vietą, o jų galima partnerė, kairoji “Sumar” - 31 vietą. Daugumai gi reikia sumoje turėti 176 vietas iš 350.
Formaliai, Ispanijos karalius Pilypas VI-asis šio mėnesio pabaigoje turi spręsti kam pasiūlyti formuoti koaliciją. Dešinioji pusė tam, kad padidintų savo vietų skaičių, potencialiai nebeturi kitų sąjungininkų. Taigi, Pedro Sanchezo vedami socialistai gali išeiti iš šios situacijos laimėtojais, jeigu pasiektų susitarimus su Katalonijos ir Baskų šalies partijomis.
Tačiau ir Pedrui Sanchezui tai sudaro kliūtį, nes anksčiau socialistai yra atsisakę tenkinti jų reikalavimus, ypač – dėl politinės nepriklausomybės kovojančių Katalonijos separatistų reikalavimus, kuriems vadovauja Carlesas Puigdemontas. Daugelis ispanų teigia, kad jiems patinka socialistų socialinė politika, tačiau yra nepriimtina makiaveliška paties partijos pirmininko Pedro Sanchezo laikysena.
Savo ruožtu, Pedro Sanchezo autoritetas tarptautinėje plotmėje, ypač – Europos Sąjungos, kuriai dabar pirmininkauja Ispanija, institucijose išlieka didelis.
Neaiški dabartinė situacija Ispanijoje gali užtrukti ilgesnį laiką. Ispanijos rinkėjų dauguma yra pasiilgusi veiksmingo centro kairės ar centro dešinės politikų valdymo sprendžiant realias šalies problemas, o ne tarpusavio stumdymosi.
O dabar Ispanijai gresia nestabili, mažai efektyvi ir prieštaravimų su koaliciniais partneriais pilna situacija, kai mažosios nacionalistinės partijos trukdys efektyvesniam didžiųjų partijų veikimui.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą