Ir atsklinda vėl nuo ežero, nuo baltosios katalikų bažnyčios, nors mama ir reformatė, Velykų varpo gausnas.
Viskas šiandien taip pat, kaip praėjusiam gyvenime - ir smilkalų kvapas, ir saulė ant pilkų liepų kamienų, štai ir besiporuojančių zylių pilni krūmai, štai raudonais skruostais šlapianosis bažnyčios paauglys, daužantis būgną šventoriuje - visada buvo juokingi ir graudūs tie vaikščiojimai aplinkui, kur linguoja Dievo vėliavos, blausiai mirguliuoja kunigų kamžos ir arnotai, slenka ratu minia moterų pavargusiomis nuo morkų pjaustymo, ir vyrų nuo šnapso, akimis, šypsniai, labas, tikrai prisikėlė.
Turiu ir vėl būti tarp jų, kad pajusčiau, kaip lengva buvo keltis ir eiti, kada senoliai lieka ir laukia sugrįžtant, ir dengia stalus didžiuosiuose kambariuose šventinėmis staltiesėmis, bet mūsų taip greit nesulauks, nes jau mes šešiamečiai ir gatvėmis vėl srovena pavasario upeliai, ir leidžiam jais lenktynių atrastus prie krautuvės purve degtukus juodais smaigaliais, ir tas, kuris laimi, visada būna įžymus miestelio motokroso lenktynininkas Šilys, kuris, niekšas, po to išdavė mus, išvažiavo gyventi ir lenktyniauti į Kėdainius.
Sugrįžo jau ir mano vaikystės vakaro slaptas pasiruošimas Velykoms, kurį aptikęs amžiną atilsį broliukas negyvai užjuoktų - virtuvės kampe, ten, už pamazgų kibiro, žalsvai pilka dėžutė nuo Raudonojo Spalio batų, o toj dėžutėje puslitrinis stiklainis, o tame stiklainyje juk vanduo su daug daug druskos, o tame vandenyje - tavo dažytas, brangiausias kiaušinis, nes mokykloje iš vyresnės klasės berniokų girdėjai, kad jei druskoj, tai bus tavo kiečiausias.
Ir dar reikia mokėti laikyti saujoj, taip suspaudus, kad tik galiukas kyšotų, tada kiaušinis būna dar kietesnis - tik kas iš tų mokslų, vis tiek pasigirsta išdavikiškas trakšt ir tavajame atsiranda mažas krateriukas, šventė dingsta ir drumsčias dangus, ir matau, kaip tetė ima kitą, sako bandom dar, matau, kaip tyčia laiko kiek pasukęs šonu, kaip atkiša bukojo galo tuštymą, kad tik laimėčiau, ir viską suprantu, dabar viską suprantu geriau, ir manasis tada ir dabar vėl laimi, ir viskas sugrįžta, ir bobutė, kuri turi tik vieną dantį, vis tiek šypsosi ir nieko nekalba, ir dabar tikrai tikrai žinau, kodėl.
Bet šiandien jau nebelekia atgal stulpai už lango taip greitai, o sodybos ir krūmai horizonte - lėtai, jau nebereikia, kad lėktų, nes nebėra pas ką lėkti ir grįžimai vis retyn, po to dingsta dabartis ir yra ko rytoj nebus, ir štai tu jau didelis, ir dažai kiaušinius mūsų gyvenimo antrajame aukšte, ir jau mano vaikai pavargę juokiasi ir nueina nuo stalo, o aš vis dar krapštausi - tėvai, tu kaip vaikas - ir ką aš galiu atsakyt?
Jeigu pavyksta šiąnakt pirmam atsibusti, kai visi miega, būna gerai, einu į tualetą ir matau gatvės šviesą ant kambario užuolaidų, ir žinau - bus gera diena, bus tikrai gera diena, ir vėl važiuosim, vėl visi būsim tame sename automobilyje, vėl saulėti laukai slinks atgal, kaip visada, ir vakare choras po bažnyčios skliautais ir solistų balsai, ir žiūrėsiu į tas liūdnų šventųjų figūras, ir priekyje vėl stovės senukas pilku paltuku su kruopščiai sulopyta pairusia siūle, ir mergina blizgančia pūsta striukele, nuodėmingo angelo veidu palinkės man ramybės.
Ir manęs staiga nebebus, nes kai nebesu, viskas būna kaip buvo, ir būnu su visais, kurie yra ir kurių nėra, ir tada trumpą minutę būnu tikras, aš dar esu, aš dar tikrai esu ir nieko nebijau, ir staiga pajuntu šitą mažą, baisią, mylimą ir kvailą Žemę, ir jus, kurie dabar skaitote ir esat su manim, nes viską dabar pasakiau - negi nejuntat - mes visada būnam su tais, kuriems kalbam.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą