Publicistas Gintaras Furmanavičius: Stambulo konvencija ir nuomonės formuotojai

Atsisukau dar kartą tą vietą (ačiū technologijai, kuri leidžia tai padaryti). Supratau, kad klausa manęs neapgavo.

Taip pasakė vienoje propagandinėje konservatorius ir liberalus nuosekliai palaikančioje laidoje Seime nuo neatmenamų laikų įsitaisęs, liberalu save vadinantis Eligijaus Masiulio politinis krikštatėvis Eugenijus Gentvilas.

Bandau suprasti, kas tai buvo: nuoširdus atvirumas, absoliutus rinkėjų nuomonės nepaisymas ar požiūris į mus visus?

Konstitucinio Teismo 2004 metų gegužės 13 dienos nutarimas sako: „Pagal Konstituciją tik Seimas yra Tautos atstovybė (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Seimas – tai valstybės valdžios institucija, vykdanti įstatymų leidžiamąją valdžią. Seimo, kaip Tautos atstovybės, konstitucinė prigimtis lemia jo ypatingą vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje, jo funkcijas bei kompetenciją.”

Tų pačių metų gegužės 25 dienos nutarime Konstitucinis teismas dar paaiškina: „Seimas yra Tautos atstovybė, per kurią Tauta vykdo aukščiausią suverenią galią.

Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo tiesiogiai, ir aukščiausios suverenios galios, kurią Tauta vykdo per savo demokratiškai išrinktus atstovus – Seimo narius.

Taigi pagal Konstituciją negali būti ir nėra priešpriešos tarp Tautos ir jos atstovybės – Seimo: Seimas įgyvendina tuos įgaliojimus, kuriuos jam Tauta nustatė savo priimtoje Konstitucijoje.”

Manau, kad skaitytojui, perskaičiusiam šias dvi citatas ir neturinčiam teisinio išsilavinimo visiškai aišku, kad Seimo narys kadencijos metu atstovauja ne save ir savo nuomonę, o būtent įgyvendina įgaliojimus, kuriuos jam suteikė tauta, tai yra mes su jumis.

Mano minėtoje laidoje buvo kalbama apie jau dešimt metų pro visas įmanomas duris ir langus stumiamą liūdnai pagarsėjusią Stambulo konvenciją.

Lygiai prieš trejus metus, 2021 metų balandžio 29 dieną buvo paskelbti prezidentūros užsakymu atlikto tyrimo dėl šios konvencijos ratifikavimo duomenys.

Paaiškėjo, kad konvencijos ratifikavimui pritaria ir greičiau pritaria 22,1% apklaustųjų, 48,8% respondentų teigia tam nepritariantys arba greičiau nepritariantys, o 29,2% neturi nuomonės šiuo klausimu.

Taigi, tauta akivaizdžiai nepalaiko šio siaurai visuomenės grupei aktualaus „dokumento” ir nepritaria jo ratifikavimui Seime.

Remiantis šiuo pavyzdžiu galima labai gerai iliustruoti, kiek mūsų išrinktiems Seimo nariams svarbi mūsų, rinkėjų nuomonė.

Po daugkartinių bandymų tyliai prakišti šią konvenciją į Seimo darbotvarkę, didieji liberalių pažiūrų strategai, žinodami savo rinkėjų nuomonę, sugalvojo genialų ėjimą: praėjusių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Seimas nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Stambulo konvencijos atitikimo pagrindiniam šalies įstatymui.

Kreipimosi iniciatorė buvo Viktorija Čmilytė. Jame teismo buvo prašoma įvertinti konvencijos nuostatas, kuriose kalbama apie lytį socialiniu aspektu, smurtą prieš moteris dėl lyties ir apie tai, kad į oficialią švietimo programą, be kita ko, būtų įtraukta medžiaga apie nestereotipinius lyčių vaidmenis.

Nesunku buvo nuspėti, koks bus Konstitucinio Teismo, jau kelis dešimtmečius vietoj teisinių argumentų besikalbančio su dvasiomis atsakymas.

Šių metų kovo 14 dieną Konstitucinis Teismas patvirtino mūsų spėjimus: „Europos Tarybos konvencijos dėl smurto prieš moteris prevencijos konvencija neprieštarauja Konstitucijai“, – oficialiai pristatydamas iš anksto žinomą išvadą sakė Gintaras Goda, KT pirmininkas.

Tokiu būdu šis teismas įteikė vėliavą į rankas tiems, kuriuos palaiko vos 22 procentai valstybės gyventojų. Pergalės trimitų ilgai laukti nereikėjo: seimūnė su ištrinta biografija, lyderė bandant legalizuoti narkotikus Morgana Danielė skelbė džiugią žinią: „Pagaliau galime judėti į priekį ir tai yra labai gerai, labai gaila, kad tiek laiko atima kova su tikslinga dezinformacija, visuomenės klaidinimu, moralinės panikos kėlimu“.

Fanfaros suskambo per anksti: svarstant pavasario sesijos darbotvarkę paaiškėjo, kad vis tik Stambulo konvencijos klausimas Seimo pavasario sesijoje nebus svarstomas.

Už Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Tomo Vytauto Raskevičiaus pasiūlymą ratifikuoti Konstitucinio Teismo išvados sulaukusią Stambulo konvenciją balsavo 46 parlamentarai, prieš buvo 40, susilaikė 21.

Stambulo konvencija Lietuvoje patyrė rimtą fiasko, nepaisant net įtakingosios ir nuolat pavėjui pasisukančios socialdemokratų lyderės europarlamentarės Vilijos Blinkevičiūtės raginimų ją prastumti.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad cirkas su minėta konvencija baigėsi.

Neabejoju, kad bus reguliariai skaičiuojami balsai ir laukiama tinkamos progos prastumti konvenciją greituoju būdu.

Noriu paprieštarauti tikintiems, kad Seime viršų paėmė blaivus protas.

Ne, mieli skaitytojai, tai ne blaivus protas, o šaltas ir racionalus pragmatizmas.

Reikia būti politiniu savižudžiu, kad, likus pusmečiui iki rinkimų, palaikyti sprendimą, kuriam nepritaria trys ketvirtadaliai Lietuvos žmonių.

Net ir LRT laidoje „Lietuva kalba”, skirtoje dar kartą „papiarinti” Stambulo konvenciją, ekrane netikėtai pasirodė didžiulio žiūrovų palaikymo sulaukęs klausimas: „Jei konvencijai nepritaria ~ 80% gyventojų, o pritaria tik Vilniaus „elitas”ir „netradiciniai” veikėjai – ar tikrai reikia toliau priešinti visuomenę?”

Šį savo tekstą noriu baigti pozityvia nata.

Ką besakytų Seimo nariai, jie negali visiškai ignoruoti mūsų – Lietuvos rinkėjų nuomonės.

Teksto pradžioje parašyta frazė prasideda žodžiais „Politikai turi būti visuomenės lyderiai ir jie turi formuoti nuomonę.”

Nežinau, kaip jūs, bet aš šių dienų Lietuvos politikoje nematau asmens, kuris bent pretenduotų į dviračių lenktynių terminais kalbant geltonus lyderio marškinėlius, nekalbant jau apie daugelio mūsų nuomonės formavimą.

Reikia pavyzdžių?

Prašau.

Reitingų lyderių lanksčiųjų socialdemokratų pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė net tingi dalyvauti prezidento rinkimuose ir ilgai visus vedžiojusi už nosies paskelbia, kad jos partija rems dabartinį prezidentą.

Ar tie, kurie domisi politika, žino bent vieną pavyzdį, kuomet didžiausia politinė partija neturi savo kandidato į svarbiausią valstybės vadovo postą?

Gal yra lyderių priešingoje politinės skalės pusėje? Aš nematau.

Ar gali būti lyderiu ir nuomonės formuotuoju jaunikaitis, partijos vado postą paveldėjęs iš senelio ir klusniai vykdantis tiek Vašingtono, tiek Briuselio ponų nurodymus?

Naujausias Lietuvos anūko benefisas šią savaitę gali būti pasakojamas kaip anekdotas. Turite kantrybės išklausyti? Klausykite.

Eilinį kartą nuvykęs pas šeimininką į Vašingtoną gauti naujų nurodymų, anūkas aplankė įmonę „Sikorsky”, kurioje kada nors tikriausiai bus pagaminti Black Hawk sraigtasparniai, kuriuos Lietuva užsakė jau prieš metus.

Joje jisai gyrėsi turėjęs galimybę paspausti rankas žmonėms, surinkinėjantiems sraigtasparnius. Tuos žmones jis informavo, kad dalį atlyginimo jiems sumoka Lietuvos mokesčių mokėtojai.

Bandau įsivaizduoti tų žmonių reakciją į Lietuvos užsienio reikalų ministro pezalus, žinant, kad koncernas Lokhid Martin, kurio sudėtyje yra minėta sraigtasparnių įmonė, 2023 metais uždirbo 67,6 milijardo dolerių.

Tokie štai mūsų politikos „lyderiai”, labai trokštantys formuoti mūsų nuomones. „Lyderis yra prekiautojas viltimi”, – sakė Napoleonas. Man mūsų politikos „lyderiai” sugebėtų parduoti tik vieną viltį: kad po rinkimų jų daugiau niekada nebūtų politikoje.

Už lango – nuostabus pavasaris. Kartu su pavasariu ateina ir Velykų šventė, kuri simbolizuoja viską, ką galime sieti su pavasariu: viltį, atgimimą, atsinaujinimą, naują pradžią.

Su šventomis Velykomis jus visus, mieli mano skaitytojai!

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.