Pasiėmė jį prieš 5 metus, bet vis dar jaučiasi grąžinanti, o ne atiduodanti savo šunį į prieglaudą. Aš to nesuprantu, bet tiek to.
Priežastis dabar kaip tik yra top'ų viršūnėse - gimė vaikas. Tokia nauja mada. Gimsta vaikas - gyvūnas pradeda trukdyt kaip smėlis batuose.
Iš pradžių ji skambina tiesiai į prieglaudą.
Susipyksta su darbuotoja, tada pokalbį tęsiam mudvi.
Nespėjam pasisveikinti, kai pakeltu tonu man yra išdėstomas moralas: - Jūsų darbuotoja labai nemaloni! Labai bjauriai bendravo su manimi!
Aš paliksiu atsiliepimą apie jus. Viešą! - pabrėžia tą žodį, kad tikrai išsigąsčiau, visi kažkodėl šitą sakinį naudoja kaip aukščiausio lygio šantažą, - Man išvis gaila tų gyvūnų pas jus!
Čia yra daromas biznis tik ir jokios meilės gyvūnams! - išvemia ji man į ragelį.
Aš išklausau, kokie mes baisūs ir tragiški ir sakau:
- Bet šunį atiduoti norit jūs?
Ar ne? Supratusi, kad pereinam prie pokalbio apie ją, ji aprimsta ir sako:
- Taip! Dėl svarbios priežasties. Mums gimė vaikas ir kai jis eina prie jo, šuo kandžiojasi, - beveik garantuoju, kad tas kandžiojasi, reiškia, šiepia dantis, norėdamas parodyti, kad jam reikia privatumo, nes jei tikrai kandžiotų, tai būtų dar didesnio mąsto isterija.
Bet čia tik mano interpretacija, todėl klausau toliau: - Jei man reikia rinktis šuo ar vaikas, žinoma, renkuosi vaiką. Jau nebesugalvoju, ką daryti.
- O ką darėt?
- Kaip suprasti?
- Ėjote pas dresuotoją? Kvietėt gyvūnų elgsenos specialistą?
- Aš neturiu laiko dar ir pas dresuotojus kažkokius vaikščioti. Aš turiu užsiimti su vaiku.
- Bet šuo irgi jūsų šeimos narys. Su juo irgi reikia užsiimti.
Man atrodo, tą minutę ji suvokia, kad mano akyse ji nėra aplinkybių, o juo labiau, šuns auka, ir pradeda demonstratyviai graudintis:
- Taip, jis mano šeimos narys, todėl man nėra lengva jį atiduoti!
- Tai neatiduokit. Čia yra dažna problema, su kuria susiduria daugelis tėvų ir kai kurie puikiai susitvarko. Pasamdykit specialistą, kuris patartų, kaip elgtis, kad nekiltų panašios situacijos.
- Jūs juokaujat? - ji net užpyksta, nes nesitikėjo ir tikrai nenorėjo, kad jai būtų pasiūlytas sprendimas.
Jinai jį seniausiai turi ir net nežada vargti dėl kažkokio šuns.
- Supratau. Mes, žinoma, priimsim šuniuką, tik jam jau šešeri metai, namus jam rasti nebus lengva. Lietuviams 6 metų šuo jau yra senas šuo ir retas kuris į tokio amžiaus šunį žiūri.
- Kaip baisu, kad žmonės taip galvoja. Kokie žiaurūs. Aš iš vis nesuprantu, kodėl žmonės šitaip...
Tu rimtai? Stebiesi žmonių žiaurumu? Kad kažkam tavo į prieglaudą atiduotas šuo pasirodys per senas? Kurį, beje, prieš penkerius metus ėmei dar jaunutį.
Čia jau mano minčių srautas. Labai norėčiau tai pasakyti, bet ją tai tik supykdytų ir šuniui tai niekaip nepadėtų.
Ir aš pereinu prie man rūpimų klausimų. Paklausiu, ar šuo skiepytas - ji nežino.
Pasidomės. Bet tai ją mažai domina. Yra svarbesnis dalykas, jis vadinasi priėmimo mokestis, išgryninus - tai 50 eurų klausimas.
- Ar jums atrodo logiška, kad aš pasiimdama šunį turėjau mokėti ir dabar vėl turiu mokėti? - bando demaskuoti mano verslo planą.
- Taip, žinoma. Pasiimdama jūs įsigijote šeimos narį. Ir dar sutvarkytą, skiepytą, čipuotą, kastruotą (beje, tada kaina buvo juokinga, gal 25 €).
Dabar jūs atiduodate šeimos narį, kurį mes prižiūrėsime: pirksim jam maistą, mokėsim už vietą, kurioje jis gyvens, už komunalines paslaugas, už žmonių darbą, už vaistus, kurių gali prireikti ir daugybę dalykų, už kuriuos mes išleisime kelis šimtus. Iš jūsų rašome tik 50 €.
- Supratau, - nukerta ji. - Aš turiu pasižiūrėti tuos skiepus, pakalbėti su vyru ir, pirmiausia, turiu nusiraminti, nes jūsų darbuotoja mane labai sunervino. Toks žmogus negali dirbti su gyvūnais, - pareiškia gyvūnų ekspertė.
- Klystat, ji puikiai dirba su gyvūnais, labai gerai juos supranta, susišneka su jais bet kokioj situacijoj...
- Viskas, aš esu labai susinervinusi dabar, todėl man reikia pirma nusiraminti... - užbaigė pokalbį aukos vaidmeny. Iš pradžių jaučiausi siaubingai.
Visada taip jaučiuosi, nes žinau, kad turiu valdyti kiekvieną savo žodį ir emociją, kas žiauriai knisa, nes jausmas toks, lyg tai kažkas, kas šalia tavęs sėdi apsišikęs, sako, kad tai tu smirdi, o tu negali atsakyti, kad visgi jis, nes įsivelsi į šūdiną konfliktą ir nuo to geriau nebus niekam, ypač tam šuniui. Ir tas lipimas per save žiauriai duoda per smegenis.
Bet viskam yra atsvara ir ji dažniausiai lekuoja nuo galinės sėdynės. Nuvarai prie jūros ir negali nesišypsot, kai Hugo pametęs galvą šokinėja į bangas.
Tada pagalvoji, na, tai kas? Palauks tas šuo naujų šeimininkų ilgiau, gal emigruos kaip visi kam virš trijų.
Ir supranti, kad viskas tik į gerą!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą