„Sistema priverčia sudaryti sandorį su velniu“: iš politikos pasitraukęs Linas Karpavičius prabilo be užuolankų

Atvirame pareiškime buvęs partijos narys išdėstė dešimt priežasčių, kodėl nusivylė politine sistema, prabilo apie partijos vidinius konfliktus, karo grėsmes ir pateikė itin kritišką savo požiūrį į šiandienos valstybių ateitį.

Linas Karpavičius. Pasitraukimas

Politinė karjera ar žmogiškoji sąžinė? – Tokį fundamentalų pasirinkimą atvirame pareiškime kelia buvęs partijos „Nacionalinis susivienijimas“ narys, Linas Karpavičius, pranešęs apie savo oficialų pasitraukimą iš organizacijos po penkerių su puse metų aktyvios veiklos.

Pasak jo, šis sprendimas buvo brandintas ištisus metus ir priimtas būtent tada, kai atsivėrė palankios politinės perspektyvos. Atvirai įvardydamas 9 pasitraukimo priežastis – nuo vidinių partijos konfliktų iki gilaus nusivylimo pačia politine sistema ir tradiciniais naratyvais – autorius paaiškina, kodėl nusprendė pasitraukti iš politinės kovos ir kaip šiandien vertina Lietuvos valstybės ateitį:

Noriu visiems pranešti, kad nebesu politinės partijos Nacionalinis susivienijimas narys. Oficialiai pasitraukiau prieš dvi savaites. Link to ėjau apie metus.

Pasitraukiu tada, kai atsiveria tikrai geros perspektyvos politinei karjerai. Tačiau būtent tai ir yra didžiausias pavojus. Bet apie viską nuo pradžių.

Kas paskatino tai padaryti?

1. Noriu pasakyti, kad bet kokie teiginiai, jog mane išėdė, išgujo ar privertė pasitraukti, yra neteisingi. Tai grynai mano asmeninis, ilgai brandintas ir išnešiotas sprendimas.

Pirmosios mintys kilo prieš metus, kai partijoje įvyko konfliktas tarp dviejų įtakingų grupių (apie tai kada nors pateiksiu savo atskirą nuomonę).

Dar visai neseniai petys petin stovėjome tose pačiose „barikadose“, ir staiga, mano akyse, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Buvę bendražygiai tapo, jei ne priešais, tai dviem antagonistinėmis grupėmis. Man tai nepriimtina.

2. Šiandieninė politika – tai bandymas išsėdėti ant kelių kėdžių ir įtikti kuo didesnei rinkėjų daliai. Iš pradžių tai tik žodžių ekvilibristika, tačiau politikas net nepastebi, kaip pradeda žongliruoti savo sąžine.

Anksčiau ar vėliau viskas pradedama matuoti patiktukais, reitingais ir balsais. Nepastebimai, vardan jų, politikas pamažu artėja prie sandorio su velniu. Aš artėjau prie to. Man tai nepriimtina.

3. Jei kalbėsi tai, ko rinkimuose balsuojanti tautos dalis nenori ar negali priimti, būsi pasmerktas pralaimėjimui. Todėl turi kalbėti tai, ko iš tavęs laukia: pažadėti, kad visus išgelbėsi, visiems išsaugosi dabartinį, skolintais pinigais paremtą pragyvenimo lygį, nieko nekeisi ir nereformuosi (nes kiekviena reforma susijusi su etatų mažinimu, „kėdžių“ perstumdymu ar išlaidų karpymu).

Vienu žodžiu, turi pažadėti, kad viskas bus taip pat, tik geriau. Man tai nepriimtina.

4. Platesnis domėjimasis tuo, kas vyksta aplink mus, anksčiau ar vėliau atveda prie dirbtinai sukurtos sistemos (matricos) ribų. Tada supranti, kad esi tos sistemos dalis (tarnas), kurios paskirtis – neleisti žmonėms išeiti už jos ribų.

Menamos vilties suteikimas (kad ir nuoširdžiai tuo tikint) yra būdas pratęsti sistemos, kurios pagrindas – melas, apgaulė, falsifikavimas ir žinių prieinamumo ribojimas, egzistavimą. Man tai nepriimtina.

5. Artėjančio karo perspektyvoje politikas tampa dar labiau supančiotas vadinamojo „Tėvynės gynimo“ naratyvo, kai savo tautą turės įtikinti, kad ji privalo ginti migrantus, didelius mokesčius, suvaržymus ir apribojimus, LGBT teises, biurokratų savivalę – ir visa tai paslėpti po garbinga Tėvynės gynimo pareiga.

Aš nebūsiu tas, kuris lengva ranka siųs savo ir savo tautiečių vaikus į mirtį. Man tai nepriimtina.

6. Suprantu, kad buvę mano bendražygiai, tarp kurių yra daug gerų, nuoširdžių, sąžiningų žmonių, turi kitokį požiūrį, ir ne mano galioje jį pakeisti. Jį gali pakeisti tik laikas ir gyvenimiška patirtis.

Kiekvienas turime nueiti savo kelią. Todėl linkiu jiems visokeriopos sėkmės bandant išlaviruoti tarp politikos ir žmogiškumo. Tik priminsiu, kad dar vieno scenarijaus „maištininkas žuvo – šlovė drakonui“ nebebus.

7. Ar aš gailiuosi penkerių su puse metų, praleistų Nacionaliniame susivienijime? Vienareikšmiškai – ne. Tai buvo puikūs vilties, gerų norų, kovos ir pastangų metai.

Partijoje pažinau daug įvairių, išsilavinusių, dorų, sąžiningų žmonių, vertų didžiausios pagarbos. Iš jų daug ko pasisėmiau ir išmokau. Tiesiogine prasme siurbiau į save žinias ir informaciją. Su didele dalimi jų ir toliau bendrausiu, tik kitu formatu.

8. Perspektyvos. Jokios kitos politinės partijos nariu daugiau būti nežadu. Politinę kovą vertinu kaip bereikalingą jėgų švaistymą, kuris iš esmės nieko negali pakeisti. Sistema sutvarkyta taip, kad politikas privalo žaisti pagal jos taisykles.

Jei jis pabandys elgtis kitaip, nei reikalauja sistema, kels ne tas temas ar ne tuos klausimus, anksčiau ar vėliau bus sudorotas. Jei ne svetimų, tai savų rankomis. Norėdamas tam užbėgti už akių, aš pasitraukiu.

9. Ką daryti? Negalima išgelbėti to, ko nėra. Labai norėčiau jus paguosti ir pasakyti, kad Lietuvos valstybė išliks. Deja, mano nuomone, jos nebėra, kaip nebėra ir Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos ar JAV valstybės.

Tai formuotės, kurios dar išlaiko išorinius valstybės atributus, tačiau savo esme yra korporacijų tarnaitės, visos kartu dirbančios žmonijos pavergimo labui.

Belieka telktis visuomeniniu ir bendruomeniniu pagrindu. Bendruomenės yra žemiausia visuomenės organizavimosi grandis, kurios sunaikinimui buvo mesti didžiausi resursai. Lietuvai stebėtinai dar pavyko atsilaikyti.

Pavyzdžiui, Rusijoje žmonės jau suvaryti į miestus. Net Maskvos srityje gausu apleistų kaimų vaiduoklių. Apie 95 procentai Rusijos gyventojų užima tik maždaug 0,27 procento šalies teritorijos. Todėl teiginys, kad Ukrainos teritorija Rusijai reikalinga, mano nuomone, neatrodo įtikinamas.

10. Nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Turiu dar daug ką jums papasakoti. Dabar, kai mano rankos laisvesnės (nes nesu suvaržytas kolektyvinės atsakomybės) ir kai pasibaigs rudens darbai, pradėsiu naujus straipsnių ciklus.

Žinojimas padaro mus laisvus.

P.S. Atsiprašau tų, kurie manyje matė politiką galintį išgelbėti mūsų sąmonėje susikurtą Lietuvos paveikslą. Atsiprašau už sugriautą viltį…

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook pskyroje.