Teisiniai ir politiniai kratų Remigijaus Žemaitaičio namuose užkulisiai: kur baigiasi etika ir prasideda baudžiamoji atsakomybė
Pastarieji įvykiai, kuomet kratos buvo atliktos Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio namuose, vėl įžiebė aštrias diskusijas.
Analizuodamas šią situaciją, Seimo narys ir teisininkas Ignas Vėgėlė pabrėžia, kad vertinant šį įvykį būtina griežtai atskirti politinę etiką nuo baudžiamosios teisės normų.
Jo teigimu, nors patys politiko veiksmai gali kelti etinių klausimų, teisinis prokuratūros žingsnių pagrįstumas priklauso nuo labai konkrečių įrodymų paieškos.
Esminis tyrimo dėmuo – įtarimai dėl dokumentų pasirašymo atbuline data
Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, pats pirminis pažeidimas, susijęs su politiko elgesiu, gali atrodyti neetiškas, tačiau vien moralinio vertinimo neužtenka baudžiamajai atsakomybei kilti.
I. Vėgėlė įvardija esminį elementą, kuris šioje istorijoje galėtų užtraukti realią baudžiamąją atsakomybę – tai galimas sutarčių ir dokumentų pasirašymas atbuline data.
Teisėsauga šiuo metu bando išsiaiškinti, ar sutartys tarp R. Žemaitaičio ir jo vadovaujamos partijos dėl automobilio nuomos nebuvo suklastotos jau po to, kai politinė jėga gavo finansinę paramą.
Faktas, kad visi mokėjimai buvo atlikti būtent po paramos gavimo, aiškinamas paprastai – anksčiau partija tiesiog neturėjo tam lėšų.
Vis dėlto, būtent šis laiko tarpas ir finansinių srautų seka, pasak teisininko, tampa tam tikru menku, bet logišku teisiniu prokuratūros veiksmų pateisinimu.
Skaitmeniniai pėdsakai: ką tyrėjai tikisi rasti konfiskuotuose kompiuteriuose?
Jei įtarimai pasitvirtintų ir paaiškėtų, kad dokumentai iš tiesų buvo pasirašyti atbuline data siekiant legalizuoti finansinius veiksmus, teisiškai tai reikštų dokumentų klastojimo bei sukčiavimo sudėtį.
Tokio pobūdžio tyrimuose lemiamu veiksniu tampa modernios technologijos.
Paėmusi kompiuterius ir kitą įrangą, teisėsauga ieško ne tik popierinių sutarčių, bet ir skaitmeninių įrodymų.
Elektroninių paštų susirašinėjimai, failų metaduomenys ir tikrosios dokumentų sukūrimo bei redagavimo datos gali tapti neatsveriamais argumentais teisme.
Tokie skaitmeniniai pėdsakai yra sunkiai sunaikinami, nebent R. Žemaitaitis būtų iš anksto numatęs tokį scenarijų ir sąmoningai pasirūpinęs visų duomenų ištrynimu.
Kratų prasmingumas ir teisėsaugos politizavimo šešėlis
Vertindamas bendrą situacijos kontekstą, I. Vėgėlė daro aiškią išvadą: jei atbulinės datos dokumentų pasirašymo fakto nėra, tuomet visa ši garsi teisėsaugos operacija ir apsilankymas politiko namuose praranda bet kokią prasmę.
Tokiu atveju tyrėjų veiksmai virsta tiesiog beprasmišku kabinėjimusi ne prie tų dalykų, prie kurių reikėtų realiai dirbti.
Šis atvejis vėl iškelia į paviršių įsisenėjusią problemą, apie kurią šalyje kalbama jau ne vieną dešimtmetį.
I. Vėgėlė pripažįsta, kad teisėsaugos sistema Lietuvoje istoriškai išlieka stipriai politizuota ir priklausoma nuo valdančiųjų politikų įtakos.
Kai teisiniai instrumentai tampa panašūs į politinės kovos įrankius, nukenčia ne tik konkretūs asmenys, bet ir visuomenės pasitikėjimas visa teisingumo sistema.
Parengta pagal YouTube vaizdo įrašą
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą